Iš karto prisipažinsiu, kad esu didžiulis kibinų mėgėjas. Na, šiaip pat esu irgi didžiulis, bet šalia to ir kibinų mėgėjas. Jei ranguočiau visokių rūšių greitą maistą pagal sotumą, skanumą, pagaminimo greitumą, išvaizdą ir t.t., mano sąrašo viršūnėje puikuotųsi ne kebabas, ne mėsainis, ne dešrainis, ne bieliašas, o kibinas!!!
Mano pažintis su kibinais prasidėjo studijavimo metu. Visą dieną kartais tekdavo „prasėdėti“ universitete ir išalkus ieškoti maisto, kuris būtų studentui įkandamas visomis prasmėmis. Laisvės alėjos bobulyčių su vėžimėliais didysis kibinas už 2 LTL – tai buvo mano maistas!
Taip, žinau, kad ten būdavo neaiškios prigimties mėsa (pastebėtas šunų, kačių, žiurkių, tarp kurių buvo ir skraidančių, populiacijos mažėjimas Kaune!), kad tešla dažnai būdavo pusžalė, kad mėsa… na, faršas… žalias (net ir spalviniu atžvilgiu), jame randama plaukų, kaulų, dantų ir viso ko geriausio (kartą 10 ct radau)… Tik man buvo skanūs net ir šie „kibinai“!!! Žinoma, su Trakuose gaminamais nepalyginami… Taip, ir tais pačiais, kur ir karališkas degėsis greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno turėjo… su jais irgi nepalyginami!!!
Nepalyginami ir su Giraitės kibininės kibinais, kurie, kai pirmą kartą paragavau, man, priešingai nei kolegai (ta prasme, kad tinklaraštininkui) Grumlinui, pasirodė, kad yra skanesni už gaminamus Trakuose… Antrą kartą paragavęs jų vakar lieku prie savo nuomonės – ne Giraitei reikia pasivyti Trakus, o Trakams Giraitę kibinų gaminimo mene!
Suvalgiau tris! Du su aviena, o vieną su jautiena (jie net su kengūriena kartais turi, o ir šiaip kibinų pasirinkimas platus!!!). Tikrai ne todėl tris, kad po pirmo su uzbekiška sriuba buvau alkanas, bet todėl kad buvo skanu!
Tęsiant apie tai, kas skanu, tai iš kaimyninės lėkštės nugriebiau balandėlių – nors nemėgstu troškintų kopūstų, bet balandėliai buvo valgomi (o tai jau komplimentas iš mano pusės).
Valgoma buvo ir sriuba. Kažkokia uzbekiška… Paprastai „kabakuose“ sriubų nevalgau, nes visada tikiuosi prispjaudytų paplavų… Padariau išimtį ir nepasigailėjau!
Komplimentai tenka ne vien virtuvei, bet ir visam personalui. Čia svečius priima kaip svečius – t.y., nesijauti kaip klientas, o jautiesi lyg atvykęs pas gimines ar draugus.
Būtent tokioj atmosferoj tampa nebesvarbu, kad iš išorės kibininė dvelkia sovietmečio parduotuvėlės tvaiku…
Nors kieme yra didžiulis židinys ir spėju, kad aplinkui vasarą gražu…
Nesvarbu, kad ir viduj jautiesi kaip mokyklos valgykloj su tam tikrais siaubo elementais virš galvų…
Svarbiausia, kad čia skanu, yra mano mėgiamų kibinų ir priima tave šiltai!
P.S. Yra čia ir pilstomo importinio alaus, bet neparagavau šį kartą. Aplinkybės neleido…
