Ne taip seniai, kažkur tai prieš šventes, kolega, kursai tinklaraštininkas, (dėl to ir kolega) pasiguodė, kad padėjo į „Snoriuką“ tokį tai indėlio sertifikatą, net nesuabejodamas, jog turėjo indėlį. Viskas paaiškėjo tik tada, kai pinigėlių nebeatgavo… Šioje vietoje galime užjausti žmogų tylos minute ir skaityti toliau. (Taip pat galima sumąstyti paremti žmogų bėdoje ir pervesti man daug (ne litą ar du) pinigų, kad aš už kuklų (o aš tai kuklumu nesiskundžiu) administravimo mokestį padėčiau pinigėlius praradusiam bėdžiui.)
Nepradėsiu čia aiškinti, kuo indėlis skiriasi nuo indėlio sertifikato – apie tai jau turbūt visi, kas domėjosi, žino. Tiesiog pasakysiu, kad indėlis – blogas žodis. Nu, nu, nu. Čia vis anie negrąžinami ilgą laiką nuo pat nepriklausomybės buvo – indėlių grąžinimo klausimas jau patekęs į visus populizmo vadovėlius. Dar daugelis žmogelių yra praradę indėlius per „Sekundę“ ir kitas „afioras“. Na, suvokia žmonės, kad indėlis – blogas žodis (keiksmažodis, taip sakant), tik nepasimoko.
Geras žodis yra pinigai. Pinigas prie kūno limpa. Žinoma, ne prie kiekvieno. Gal net reikėtų sakyti, kad prie vienų limpa, o prie kitų ne. Be to, kad ir kas benutiktų, prie limpančių priskres, o prie tų, kuriems nelimpą, paliks tik kvapą tuščioje piniginėje. (Kas ten sakė, kad pinigai nekvepia? Matyt, jų niekada neuostė…)
Kita vertus, pinigas gerai yra banke – mada tokia. Propaganda tokia. Girdėjote sąmokslo teoriją, kad kaimuose senukų apiplėšinėjimus organizavo bankieriai, kad žmonės nustotų saugoti pinigus kojinėse. Žmonės išmoko, kad kojinė – tai blogas žodis. Smirdi jos. (Todėl ir vaikšto suadytomis, suplyšusiomis, neperka naujų – neturi, už ką pirkti.)
Bet grįžkim prie sertifikato… Tai geras žodis. Ne šiaip kokia pažymą ar „sprafkė“. Sertifikatas! Geras tarptautinis žodis. Vakarietiškas toks. O Vakaruose juk viskas gerai, ar ne? Nesvarbu, kad Eurui „pizė“, bet vistiek ten geriau… (Čia ne aš pasakiau, nežiūrėkit į mane.) Kas skamba „mandrai“, tas negali būt blogai, ar ne? Juk sertifikatais žymimi visokie ten kieti dalykai… Tad indėlio sertifikatas – tai kažkoks indėlio išvestinis dalykas, kuris iš šūdo varškę išspaudžia. Taip reikia suvokti.
Žiūrėkime dar toliau – juk, kuo daugiau ponas titulų turi, tuo jis „šūstresnis“! Ten mirė pernai metų pabaigoje kažkoks „čiurka“, kuris ten save saulės vietininku, taikos nešėju ir kitais gražiais žodžiais vadino. „Kiets buva“. Ką galima dar geresnio padaryt iš indėlio sertifikato?..
Standartas. Čia dabar vadyboje mėgiami standartai. Net TM (Teisingumo ministerija – red.) įsidiegė kokį tai ISO. Geras dalykas tas standartas. Indėlio sertifikato standartas – skamba neblogai?
Dar geras žodis yra „obligacija“. Niekas nežino, ką ji reiškią, bet valstybės tokius turi. Įmonės irgi. Bankai turi. Turi pinigų, turi obligacijų. Žmogui irgi reikia obligacijos. Indėlio sertifikato standarto obligacijos.
Manau, kad dar mažai. Licencija?… Licencija žudyti – aka „Bond“, bet ne cigaretės. Medikai, advokatai. Licencija yra gerai. Reikia žmogeliui juk licencijos kažkam, tad padarykim indėlio sertifikato standarto obligacijos licenciją, kad apsipatenkintų.
Draudimas yra blogas žodis. Negalima nieko drausti. Sovietmečiu viskas buvo leidžiama, nors buvo uždrausta. Šito daikto nereikia drausti, nes jau indėlis yra blogas žodis, tai dar draudimas…
Yra ir daugiau blogų žodžių – paskola, kreditas, palūkanos, dividendai, fondai (SODRA, kartoju, SODRA)… Be to, nereikia padaryt per ilgo kratinio, nes žmogus jau ir indėlio sertifikato standarto obligacijos licencijos nesupras, o to užteks jam ją parduoti. Taip pat, reikia nepamiršti, kad, kuo daugiau žodžių, tuo daugiau darbuotojus reikės išmokyti, kad galėtų pristatyti produktą. Jei mokysim darbuotojus, jie viską supras, o tada verslo nebus… Negerai taip.
Valio indėlio sertifikato standarto obligacijos licencijai!!! Tris kartus valio!
