„Čiurka“ – tikrai netinkamas žodis, bet jis man kilo bandant suprasti, ką galvoja didieji japonų „gelbėtojai“… Būčiau parašęs švelnesnį – „siauraakiai“, bet ir už šitą žodį tektų aiškintis, kad nematau žodžiuose „siauraakis“, „geltonodis“, „blyškiaveidis“, „negras“ jokios blogos prasmės. Tačiau tai jau kita tema…
Vakar ar tai užvakar žiūriu žinias ir išlenda kažkokia kažkokio universiteto ar tai kolegijos dėstytoja, ištekėjusi už kažkokio tai vokiečio ir gyvenanti kažkur kaime ir sako: „Mes priimsime japonus pas save!“ Žurnalistė domisi, ar užteks vietos, ar bus ką pavalgyti… „Tpfiu, mes dar avį papjausim vieną!“
Dalbajobai, blyn… Atleiskit, kad taip negražiai, bet aš ir mielai kažkur su šeima prisiglausčiau, kad tik nereiktų paskutinių pinigėlių už būstą atiduoti… O dar ir avytės neatsisakyčiai… Ne tai, kad avytės, bet nemokamo duonos kriaukšlio užtektų, už kurį net atidirbčiau!
Esmė, kad dirbam abu su žmona (šaunu, kad dirbam, kai tokia bedarbystė Lietuvoj…), o pinigėlių užtenka tik: a) už būstą susimokėt; b) vaikui nupirkti pavalgyt; c) išleisti vaiką į darželį; d) nupirkti vaikui vaistukų, nes žiemužė ir pavasariukas sunkūs – daug serga ir nemažai prisideda prie to darželis… Mes su žmona valgom nedaug, o aš išvis verčiau rūkau, nei valgau… Visam kitam pinigų nelabai lieka!
Ne, nesakau, kad gyvename blogai – pasaulyje yra gyvenančių blogiau, alkstančių labiau ir prasiskolinusių daugiau… Ką čia pasaulyje?! Lietuvoje yra daugybė šeimų, skurstančių labiau už mus!!!
Štai girdėjau, kad studentas iš kolegijos gavo vienkartinę premiją šimtą litų už pažangumą, o jo šeima… Šeima neteko soc. pašalpėlės…
Dar nemažai šeimų, gavusių labdarai drabužėlių, irgi neteko soc. paramos…
Kitas bėdžius, būdamas neįgalus, sumąstė, kad gali dirbti, bet susirgo ir neteko darbo. Ne gana to, neteko ir socialinio būsto už tai, kad pajamos atsirado… Dabar ne tik invalidas ir bedarbis, bet ir benamis!
Žmonės „bėga“ iš Lietuvos ne todėl, kad jiems čia gerai… Oi ne todėl… Čia praktiškai kasdien žemės drebėjimai, uraganai, černobiliai… Žinoma, ne tikri tiems, kurie turi atliekamą avytę, bet kuo tikriausi daugeliui.
Per tas pačias žinias parodė kitą dalbajobą, einantį per įmonės, susiruošusį gaminti sušius ir parduoti juos už pinigus, pavadintus parama čiurkoms… Puiki iniciatyva! Gal galima tuos sušius „už paramą“ (mano atveju tik moralinę) atvežti ir į pajūrį? Mielai palaikysiu dvasiškai vargšus japonus… už maistą! Duosit pavalgyti benamiui bėdžiui?..
Šįryt dar vienas dalbajobas apsireiškė per LRT Andriaus Mamontovo pavidalu – ale 100 000 vaikučių nutiko kažkas…
Pasakysiu, kad kas kas, bet japaškės tikrai pasirūpins savo vaikučiais patys! Taip pat nevažiuos jie čia pas mus! O ir surinktos piniginės lėšos (žinome, kur jos dažniausiai „nusėda“) jiems nereikšmingos – juk tai viena turtingiausių valstybių pasaulyje… Negi neužtenka tiktai išreikšti užuojautą? Kam reikia tos pompastiškos reklamos?
Suprantu, kodėl ten paramą skiria visokie soniai – tai didelė korporacija, kurios šaknys toje pačioje Japonijoje… Ne jie vieni skiria, bet iš esmės ten savas verslas, nesvarbu, kad ir piaro tikslais, atriša pinigines, nepaisydamas nuostolių, bet… na, tai suprantama.
Nesuprantu tik, kodėl mūsiškiai taip atsimerkę į japonus, pamiršta savo kaimynus, kuriems kasdien dreba žemė po kojomis… sulig kiekviena gauta sąskaita ar apsilankymu parduotuvėje…
Tik supraskit mane teisingai, užjaučiu Japonijos žmones, bet tiesiog matau tokį absurdą, perdėtą dėmesį ir t.t. Darosi piktą, kai savame kieme neišsikuopiama, bet ruošiamasi kuopti svetimą…
Pasakysit, kai pas mus bus stichinė nelaimė, kiti padės, nes mes padedam? Deja, pas mus kas dieną stichinės nelaimės ir tik džiaugtis galime, kad ilgą laiką gelbėjo mus Anglijos, Airijos, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos darbo rinkos… Dabar prisijungia ir Vokietija.
