Dėdės, tetos ir vaikučiai, ar žinote, kas yra atlyginimas? Na, tai toks daiktas, kurį tėvelis ir mamytė parneša namo, kad galėtų visą mėnesį šeima pavalgyti, atsirastų naujų žaisliukų vaikučiams arba tėveliai gerai pabaliavotų tris dienas ir pasiimtų mėnesio pratempimui greitąjį kreditą…
O jei rimčiau, bet paprastai – tai yra susitarimas, kiek darbdavys moka darbuotojui už darbą. Taigi, turim priklausomybę, kad atlyginimas priklauso nuo darbo, o darbas atvirkščiai – nuo atlyginimo. Šioje vietoje galima daryti prielaidą, kad atlyginimas – tai susitarimas, kurio metu dvi suinteresuotosios pusės susitaria dėl darbo ir pinigėlių, t.y., kam ir kiek ko tenka.
O dabar, kad būtų smagiau – štai Jums šioks toks kreivas grafikiukas:
Grafikiuke yra svarbios dvi tiesės ir keturi taškai, o dabar paaiškinsiu, kas ia vaizduojama…
Kaip minėjau aukščiau, atlyginimas priklauso nuo darbo ir atvirkšiai. Taigi, X ašyje dedam atlyginimo dydį, o Y – darbą. (Žinau, galėjau aiškesnį grafiką nupaišyti su visais paaiškinimais, bet man rašyti įdomiau nei braižyti).
Dabar įsivaizduokime darbdavį, kuriam reikia padaryti bilenkiek daug darbų, kad įmonė suktųsi… Žinoma, būdamas doru verslininku, pastarasis norėtų, kad visi tie darbai būtų padaryti už dyką! Va čia ir turim tašką A.
Dar tas bjaurybė galvoja, kad visi padugnės darbuotojai yra tinginiai ir nori gauti bilenkiek daug, nedirbdami nieko! Tai būtų taškas B.
Tiesė AB reprezentuoja mūsų darbdavio norus ar tai lūkesčius, susidūrus su realybe. Jis nenorėdamas nieko mokėti turi priversti darbuotoją dirbti, kad gautųsi kažkoks rezultatas. Ir tas taškas C yra taip vadinamas konsensuso taškas, kuriame tiek darbdavys maksimizuos atliktą darbą, minimizuodamas išlaidas, tiek darbuotojas nedirbdamas tiek, kiek galėtų, gautų daugiausiai… Šaunus taškas tas konsensusas! Čia paprastai nusistovi suderėtas atlyginimas…
Visgi darbdaviui, kad ir kaip nenorėtų, reikia, kad būtų padarytas visas darbas… Tad jis samdo du dalbajobus ir moka po pusę maksimalaus atlyginimo bei gauna cielą paketą. Darbdavys laimingas, tingūs olochai irgi… Čia taške D… Pareto optimumas, blyn!
Žinoma, normalus darbuotojas supranta, kad, kiek dirbs, tiek gaus. Čia turim tiesę 0D, kuri eina per tašką C. Puiki tiesė, parodanti sąžiningą uždarbį. Viskas, kas aukščiau tos tiesės yra darbuotojų išnaudojimas, o žemiau – elementari muda. Taigi, sąžiningas darbuotojas gali susitarti dėl konsensuso arba gali dirbti, kad gautų tiek, kiek nori, palikdamas darbdavį patenkintą, kad nereikia samdyti dar vieno olocho ir vistiek gauti „all job done„!
Bet čia atsiranda minimalus mėnesinis atlygis arba MMA, kurį reguliuoja valstybė… Štai dar vienas grafikiukas!
Tiesė EF – tai MMA, kuris paprastai mažesnis už konsensusą, kuris yra susitarimas, paprastai atsirandantis darbo pokalbio metu… Nors ne visiems ir ne visada, bet čia nesigilinkim…
Taigi, MMA arba atriekia didelę dalį pyrago galimų susitarimų. Atsimenat, kažką sakiau apie aukščiau vienos tiesės esantį darbuotojų išnaudojimą? MMA sumažina tokio dalyko galimybes, nes visi dirbantys turi gauti MMA, nesvarbu, kad kai kurios įmonės galėjo gyventi tik iš vergų darbo… nesvarbu, kad jos užsidarys… nesvarbu, kad padidės darbuotojų pasiūla… nesvarbu, kad bendra darbuotojų kaina sumažės…
Taip pat MMA atima menką dalelę iš tų, kurie gali padaryti mažai… ir tikisi uždirbti mažai… Na, juk ne visi sukuria didelę pridėtinę vertę… Va tokiems MMA – tai kirvis po kaklu, nes, vietoj to, kad dirbtų už 400, neranda darbo už 800, nes paprasčiausiai tokio negalėtų atlikti, o ir konkurencija įsidarbinti už 800 padidėjus…
Tik tai dar ne viskas! štai trečias ir paskutinis grafikiukas!!!
Kadangi darbdavys jau nebegali nieko nemokėti už darbą, tai logiška, jog taškas A pasislinks į taško E poziciją. Taigi, turėsime naują darbdavio lūkesčių tiesę AB.
Tuo pačiu turėsime naują konsensuso tašką C1, jei darbuotojo lūkesčių dėl atlikto darbo tiesė nepasikeis… O nepasikeis su sąlyga, kad darbuotojas nedirbdamas negautų jokių socialinių išmokų ar bedarbio pašalpų…
Kaip galima matyti, C1 reiškia daugiau darbo ir daugiau pinigų, bet praktiškai nepalieka vietos dar vienam darbuotojui, kuris būtų reikalingas, jei pirmasis negebėtų pasiekti taško D. Na, galima dar samdyti pigesnę darbo jėgą – ne tokį produktyvų darbuotoją arba apskritai pasiimti studentų į neapmokamų praktikantų vietą…
Kaip ten bebūtų, vienas dirbs daugiau, gal uždirbs daugiau, o kitas iš pavydo nagus grauš…
Na, o jei darbuotojo preferencijų tiesė pasislenka į FD, turėsim mokėti anam dar daugiau už dar mažiau darbo… netgi šiek tiek mažiau nei pusę… Galėsim priimti dar prasčiau apmokamą darbuotoją, kuris atliks čiut daugiau, bet gaus daug mažiau… Reikės ieškoti tokio kvailelio, nes tas pirmasis visiškai neturės motyvacijos padaryti kur kas daugiau ir gauti santykinai mažiau negu gauna už savo jau atliekamą darbą!
Apibendrinant visa šią pseudomokslinę analizę (patikėkit, jei šiek tiek aptvarkyt, dar kokias koreliacijas „iš lempos“ papaišyt, tai tokia analizė mūsų universitetų baigiamuosiuose darbuose būtų išliaupsinta kaip mokslinių-akademinių pasiekimų viršūnė…), galima sakyti, kad MMA yra blogis! O dar ir infliaciją gali padidinti! Reiktų visai atsisakyti tokio kapitalizmo pramano, jei norim normaliai funkcionuojančios darbo rinkos! Nuskambėjo kaip LLRI apologeto kalba?..
