Pasirodo, anos vis dar gyvos ir jose dar yra bendraujama, o, jei tiksliau, ieškoma kažko, kas sutelpa į visą tokio Mąslaus sudarytą poreikių piramidę. O juk kažkada dar teko skaityti nuomonių, jog socialiniai tinklai (jei konkrečiai, tai – „snukiadaužė“) sunaikins visas tas pažinčių svetaines ir dar galybę viso kito, nes juk „dalintis smagu“. Tik va, kad niekas nenori dalintis su giminėmis, draugais, pažįstamais ir antrosiomis pusėmis, jog ieško trumpalaikių seksualinių nuotykių, pasimatymų ar susirašinėjimo partnerių „be jokių įsipareigojimų“ – juk svarbu, ką žmonės pagalvos!
Taip jau susiklostė, kad paskutiniu metu norisi pailsėti nuo kompiuterio (veikiau nuo internetinio bendravimo) ir paprasčiausiai paimti knygą į rankas (o taip, mano dideliam nustebimui, vėl radau laiko ir noro skaityti, tad susidariau „mus read“ knygų sąrašiuką, į kurį įtraukiau tas, kurių dar neperskaičiau, bet visada norėjau). Tuo itin džiaugiasi mano žmona, nes kompiuteris tenka jai (turim du, bet vienas „be interneto“, tad…).
Deja, tuomet, kai nedalyvauji „delfinariumo“ gyventojų batalijose ar įvairiose „supermamų“ atrakcijose, nesi aktyviai įsijungęs į fermas ir kitus internetinio bendravymo nukrypimus, nelabai ir yra, ką su tuo interneti veikti, jei jo nereikia kokiam nors darbui ar informacijos paieškai. Praktiškai, galima sakyti, Internetas namuose nėra gyvybiškai reikalingas (deja, yra mėginančių įrodyti priešingai – „tai dar viena žmogaus teisė – į Internetą, kurią privalo užtikrinti valstybė“).
Taigi, žmoną ištiko krizė, kurią galima pavadinti neturėjimu, ką veikti prie to Interneto, o aš, būdamas ne visiškai sveiko proto (taip pasakytų nemaža dalis puritoniškomis vertybėmis apsimestinai persismelkusių individų, įžvelgiančių įvairiausių grėsmių santykiuose, kurias sąlygoja bet koks bendravimas su priešingos lyties asmenimis), pasiūliau užsiregistruoti kokiame nors pažinčių puslapyje. Grynai moksliniais interesais – pažinti nepažįstamą ir paslaptingą internetinių pažinčių džiunglių gyvenimą.
Vat, ėmė ir susikūrė anketą (šioje vietoje reiktų perspėti žmones, kad būkite atsargūs ir žaisdami nepamirškite apsaugoti bent minimaliai savo tapatybę – „pirmas blynas žmonai prisvilo“ ir pirmoji anketa buvo per daug atvira). Prasidėjo bendravimas ir naujos pažintys. Netipiška viskas tuo, kad ir aš ten buvau tam tikra prasme. Tipiška, kad viskas vyksta pagal tą patį banaliai paprastą scenarijų…
-Labukas! – pasako kažkas. (Šioje vietoje būna įvairios pasisveikinimo variacijos: sveikutė, labas, labutis, labutukas, mojantis ranka veidukas ir pan. Kartais įterpiamas klausimas sutrumpinant dviejų žinučių parašymą iki vienos.)
–Labas! – na juk reikia atsakyti, jei jau užkalbina – to reikalauja ir mandagumas, ir žaidimo taisyklės.
–Tai kaip sekasi? Ieškai ko nors? Ieškai pastovaus ir trumpalaikio? – užduodamas klausimas. (Kartais vienas šitų, kartais suporuoti, bet beveik (vartoju šį žodį atsargumo dėlei, nors dar nepasitaikė kitaip) niekada nieko kito, turinčio ne tą pačią mintį, prasmę – klausimas-ledlaužis ir tiek.
-Puikiai. Taip, o tu? Ką nors pasiūlysi? – atsakymai originalumu nė kiek nenusileidžia klausimams.
-Tai žinoma, tu iš kur? Gal susitinkam? – tolesnis banalybių rinkinys.
-Iš šen bei ten. Susitinkam, tik gal pirma susipažįstam? – tęsiam toliau. (Negi nutrauksi pokalbį, jam neprasidėjus?..)
-O tai vyras išvykęs ar kaip? Gal galima nuotraukytę? – atsiranda trečias ir labai svarbus personažas (įdomu, kodėl jis svarbus, jei moteris anketoje nurodo, esanti ištekėjusi, bet vistiek yra virtualiai merginama?..) ir objektas, apie kurį sukasi keletas tolimesnių žinučių (be nuotraukytės negalima, nes pagalvos, kad paslaptinga ar baisi ir dings, tad šioje vietoje galima „pagūglinti“ ir „pagimpinti“).
-Ne, neišvykęs, bet neprieštarauja. O nuotraukytę, gal pirmas parodysi? – na, juk moteriai dera „pasilaužyti“ (tik va tas trečias – juk kur du, ten trečias nereikalingas, ar ne?).
-(Atsiunčia ar atrakina nuotrauką.) Tai gal susitinkam? Keistas tavo vyras… – einam jau prie esmės.
–Gerai, kada ir kur? – tęsiam pokalbį.
-O, kokia nuotraukytė! Susitinkam tada ir tada, šen bei ten ir aš tau tą ir tą padarysiu… – jau konkretizuojami poreikiai bei prasideda įdmomumas.
-Ir ką padarysi? – reikia juk iškvosti…
-Tą, aną… – ir dar tęsiasi kelios žinutės „bla bla bla“, kol prarandamas interesas arba pokalbiai nukrypsta į gražaus oro, sveikatos (pagirių) ir pan. plotmes.
Nykuma ir tiek. Tik vistiek smagu. Žinoma, ne visada būna tiek ir tokių žodžių. Dažniausiai juos keičia įvairūs veidukai, įgaunantys prasmę kontekste. Kita vertus, flirtuoti yra smagu. Tik gyvai…
P.S. Užuojautą reiškiu visiems internetinių pažinčių portalų lankytojams ir jų artimiesiems.
