Patinka man Common sense tinklaraštis. Beveik niekada ten nekomentuoju (gal buvo vienas ar porą kartų, bet tai esmės nekeičia). Kita vertus, dažnai norisi parašyti kažką po jų įrašų…
Ne išimtis ir vakarykštis klausimas apie „arbatą„… Aš negaliu pakęsti žalios, anksčiau mėgau „džefyrą“, o dabar geriu tik pasaldintą… Kuo tai siejasi su lyderyste? Atsakau…
Teorijos keičiasi, konsultavimo mados taip pat – palikime tai teoretikams ir studenčiokams, kurie vis „kepa“ darbus apie lyderystės paradigmas postmodernistinėje visuomenėje, apie sėkmingo „kaučinimo“ veiksnius multikultūrinėje organizacijoje ir t.t. Esmė nesikeičia per amžių amžius – yra kompanija (kaip žmonių grupė), yra kažkokia jėga, kuri tą kompaniją nukreipia į kokią nors veiklą. Vadinkime tą jėgą tikėjimu, vadu, valdovu, seniūnu, meistru, Jėzumi ar kuo tik nori, bet iš esmės mes kalbame apie veiksmo įgalintoją, kas ir yra lyderystės esmė (kai kas ją įvardina žodžiu „pokyčiai“, kuris nurodo veiksmo pabaigą, kas ne visai atspindi mano tiesą).
Šioje vietoje labai svarbus lyderio tapsmo momentas – pradžios suvokimas – kai suvoki savo veiksmų pradžią ir duodi impulsą procesui, tu tampi lyderiu, nepaisant to, ar kiti tavyje ar pats savyje matote lyderį. Taigi, aplinka nėra apsprendžiantis lyderystę ar jos gerumą veiksnys… Ji tik suteikia prielaidas ir įvertina atitinkamai savo (ne)pripažinimu.
Tik ar lyderiui svarbus pripažinimas?.. Jeigu taip, mes kalbame ne apie lyderystę, o apie valdžią, kuri ir yra pripažįstama arba ne.
Šioje vietoje norėčiau grįžti prie anksčiau minėto įrašo apie arbatą, kuriame buvo keliama hipotezė, jo Europoje, kurioje įsigalėjęs taip vadinamas kolektyvizmas, priešingai nei individualistiškoje Amerikoje lyderystės teorijos neprigyja. Tam yra priežastis: lyderystė – tai tik dar viena abstrakti sąvoka, vartojama daugiau įvairių proto „krušėjų“ kaip meilė ar Dievas bet apibūdinanti tai, ką matome, bet nesuprantame. Todėl ir kuriamos teorijos, siekiančios paaiškinti tai, kas savaime suprantama kaip ir pati egzistencija.
Absurdiška yra ieškoti lyderystės ne(įsigalėjimo) priežasčių individualizmo vs. kolektyvizmo kolizijoje, nes arbata ir vienur ir kitur geriama… tik gal skirtingai patiekiama… T.y., Common sense autorius rašydamas apie arbatos buvimą arbata tiesiog, ieškodamas priežasčių savo keliamai problemai, tiesiog pats sukuria prielaidas arbatos tapsmui kava vietoj to, kad kalbėtų apie arbatos pateikimo būdus skirtinguose žemynuose.
Vienur mėgsta jaunus pavasarinius pumpurėlius, kitur – subrendusius vasaros pabaigos lapus. Vienur mėgstamas „greitas maistas“, kitur pripažįstami tik naminiai valgiai. Vienur svarbu tempas, kitur – branda. Ir pan. Štai ir esminis skirtumas!!! Pateikimo greitis.
O atsakymas į klausimą „kaip tampama lyderiais“ yra paprastas – jais „gimstama“! Gimstama po ilgų mėnesių laukimo motinos įsčiose (jei kalbam apie organizaciją, tai motiną taip ir reikėtų suprasti), prailgusių sąrėmių (ką reiktų suprasti kaip darbą, kuris kartais nemalonus, neįdomus, bet reikalingas) ir pirmo klyksmo, įkvėpus pripažinimo oro… Iš pradžių būna tik balsas, nors šaižus, bet su laiku to balso „svoris“ aplinkoje vis auga kartu su mokymusi ir gyvenimiška patirtimi. Svarbu, kad motina sveikai maitintųsi, o ne greitu maistu, ir saugotų savo nešulį, jog lyderis gimtų tinkamos kondicijos… bet tai jau kita tema…
