Taip jau sutapo, kad šiandien, kai planavau metus pradėti intensyvia darbo paieška, vėl diskutuoju apie darbą, darbdavius, darbuotojus ir atlyginimus – užkeikta tema bedarbiui. Negana to, žmona, norėdama man pagelbėti, peržiūrėjo darbo pasiūlymus įvairiuose portaluose ir išrinko kelis, į kuriuos turėčiau atkreipti dėmesį. Štai vienas tų „išrinktųjų“:
Kadangi nesistengiau padaryti labai kokybiško paveikslėlio, tai šiek tiek aptarsiu, kas yra siūloma. Ogi darbas pardavimų vadybininkui Klaipėdoje! Ir ne bet koks darbas, o efektyvus pardavimų organizavimas, vykdymas ir kontrolė: derybos su potencialiais klientais ir sutarčių rengimas, įmonės paslaugų pardavimas, nuolatinių ryšių su esamais klientais palaikymas ir vystymas. Rimtai skambantis darbo pobūdis, ar ne?..
Ne taip rimtai skamba reikalavimai – aukštasis išsilavinimas (o pas mus juk diplomuotas veikiausiai kas antras bedarbis), privalumas aktyvaus vadybinio darbo patirtis (gerai, kad privalumas, o ne reikalavimas, bet ir patyrusių vadybininkų rinkoje pilna), geros anglų ir rusų kalbų žinios (praktiškai poligloto aniems reikia), puikūs kompiuterio valdymo įgūdžiai (Delfi.lt atsivertimas turbūt nesiskaito?), savarankiškumas (turbūt gyvenantis atskirai nuo tėvų, nevedęs/netekėjusi, neturintis vaikų – nes visa tai indikuoja savarankiškumą kaipo tokį), orientavimasis į rezultatą (velniop tą savarankiškumą – pats negalėsi sau rezultato planuot – duos normą ir turėsi vykdyti), komunikabilumas (va čia tai tikrai reikalingas daiktas – ne kiekvienas sugeba bendrauti…), iniciatyvumas (tai reiškia, kad iškart reikės imti ir daryti rezultatą, nes kitos iniciatyvos kažkada į ateitį nereikalingos, kaip yra daugumoje įmonių?) ir lankstumas (o va šito tai nesuprantu – ar čia keliaklupsčiavimą, ir lindimą šiknon reiškia ar susitaikymą su viršvalandžiais, kurie neapmokami, darbą savaitgaliais ir poilsio dienomis?..).
Na, šiaip skelbimas kaip skelbimas – tokių yra nemažai. O ir reikalavimai nėra labai aukšti… Va, tik diplomas yra būtina sąlyga.
Atrodytų darbas kaip darbas, bet siūlomas atlyginimas… viso labo 800 LTL! Pardavimų vadybininkui! Žmogui, nuo kurio veiklos rezultatų tiesiogiai priklauso, ar įmonė turės iš ko išmokėt atlyginimus direktoriui, buhalterei, sandėlininkui, valytojai ir t.t.
Žinoma, galima pradėti mąstyti, kad gal įmonė nedidelė, pardavimų nesitikima itin didelių (tikrai ne 100 000 LTL per mėnesį), o gal net įmonė nėra PVM mokėtoja, kad tai darbas realiai parduotuvėje esančiam pardavėjui ir t.t. Bet tokiu atveju, gal reiktų nevadinti to pardavimų vadybininku? Gal neverta reikalauti aukštojo mokslo diplomo?
Suprantu, kad čia su tuo skelbimu gali būti ir daugiau visokių variantų, pvz., nenurodytas maksimalus galimas atlyginimas, kurį galima išsiderėti pokalbio metu ir t.t. Galbūt net vertėtų pamėginti siųsti savo gyvenimo aprašymą, kuris tikrai per daug įspūdingas keliamiems skelbime reikalavimams… Bet… Nežinau, nekyla ranka, nors valgyti norisi ir norisi…
O va čia jau ir atėjo laikas pakalbėti apie vertybes. Lietuvoje, bent jau man, seniai ir nuo mažų dienų kalama į galvą – „reikia dirbti“, „darbas žmogų puošia“, „reikia pradėti nuo pačios apačios“, „nesvarbu koks, svarbu darbas“ ir t.t. Na, giminės ir artimieji darbą laiko tikra vertybe ir, jei nedirbi, nesi pilnavertis žmogus. Dažnai išgirsi priekaištų ir pamokymų, kad „reikia dirbti, sūneli/anūkėli, vaikeli, reikia“.
Paprastam žmogui darbas kaipo toks yra giliai įskiepyta vertybė. Tiksliau gal būtų sakyti – man tai tikrai yra vertybė. Ir visiškai nesvarbu, ką žmogus dirba: ūkininkas, ar statybininkas, inžinierius ar vairuotojas, valytojas ar verslininkas – jei dirba ir kuria kažką, jis pats tampa vertybe… Vertybe valstybei…. t.y., mums visiems.
Tačiau įmonių savininkai, darbdaviai mąsto kiek kita kategorija – pats darbuotojas jiems nėra vertybė. Vertybė yra rezultatas. Yra rezultatas, yra ir darbas. Tik va, kiek už tą darbą mokėti?.. Savininko interesas – kuo mažiau. Natūralu, jis siekia didinti savo kapitalą, o kai rinkoje ganėtinai sunku, vienintelė išeitis – darbo jėgos sąskaita.
Šioje vietoje pastebėsiu, kad dažnai diskusija apie atlyginimo dydį atsiremia į darbo našumo klausimo kėlimą. Kaip apskaičiuoti našumą, darbuotojo naudą įmonei? Tai yra ganėtinai sudėtinga ir kartais, pasakysiu, net neįmanoma… Ne vienas universitete nagrinėjo problemą dėl valytojos darbo poveikio įmonėms rezultatams… Nenagrinėjot, vadybininkai?.. Ir ką? Kartais šis žmogus, neduodantis apčiuopiamos naudos rezultato prasme sukuria tokią naudą, kuri tiesiogiai įtakoja įmonės veiklos rezultatas – per gerą atmosferą kompanijoje, darbuotojų santykius ir pagalbą vienas kitams, kas padeda tuose pačiuose pardavimuose. O kaip tai išmatuoti?..
Čia ir rinkodaros specialistų egzistavimo įmonėje dilema – o kokią naudą įmonei jie kuria… Kad kuria, tai visiems aišku, bet realiai šie pirmieji lekia iš darbo krizės metu… (Čia ne mano pamąstymas, bet pritariu, nes pats tą pastebėjau dirbdamas su keliomis įmonėmis.) Kiek jiems mokėti?..
Seniai jau darbo našumo vertinimas nebeleidžia įvertinti realios darbuotojo kuriamos naudos įmonei… Seniai… O juk darbo našumas yra praktiškai rezultato, kuris darbdaviams vertybė, sinonimas.
Tai kaip įvertinti darbą? Kaip paskaičiuoti, kiek žmogus vertas? Gerai, jei jis pats žino ir sako – noriu tiek ir, manau, esu tiek vertas. O kas jeigu ne? Tada ir atsiranda žmonių su aukštojo mokslo diplomais, specialistų, sutinkančių dirbti aukščiau nurodyto skelbimo užsakovams/autoriams. Valgyt, juk norisi, labai norisi…
Kur atrasti formulę, leisiančią įvertinti įdėto kapitalo ir darbo santykį veiklos rezultatams? Tokį universalų algoritmą?..
Na, bet ia jau filosofija… O realiai, kai vienam vertybė darbas, o kitam rezultatas, turim, ką turim. Ir dažnai verslininkai sako, kad darbuotojai nemotyvuoti į rezultatą… O darbuotojai dažnai sako, kad darbdaviai nevertina darbo… Summa summarum, turim, ką turim – kapitalizmo grimasas…
