Neparašysiu nieko naujo, bet vis tenka suteikti psichologinę pagalbą darbo ieškantiems žmonėms. Vakar vienai mergaitei bandžiau paaiškinti, kad aš aktyviai neieškau, nes man nereikia, o jai jau reikia, bet nuleido rankas… Visur reikia pažinčių, sako…
Taip, tas yra svarbus, bet pamėginau jai paaiškinti, kad yra dar svarbesnis dalykas – žinoti ko ir kur nori. Sako, žino, bet ten neieško, o jei ieško, tai tik per pažintis. Problema – nepažįsta jos.
O juk viskas labai paprasta – reikia parduoti save. Kiekvienas daugmaž įsivaizduoja, ką darytų, kad parduotų kokį oblių, bet sunkiai žmonės įsisąmonina, kad darbo rinkoje jie yra tas oblius, kurį reikia parduoti.
Žmonės supranta, kad ieškant obliui pirkėjų, reiktų gal pasireklamuoti, bet rinkodara tik atsitiktiniams pardavimams. Visokių CV užsipildymas specializuotuose portaluose, skelbimų dėjimas į laikraščius – tai pasyvus laukimas, kad kažkas ieškos ir atras. Būna, pasitaiko. Tik tiesioginiai pardavimai duoda kur kas geresnį efektą. Tam reikia ieškoti, kam potencialiai obliaus reikia, siūlyti tą oblių, pateikti jo privalumus prieš konkurentus.
Pardavėjai eina ir siūlo tą oblių. Ne kurie dar duoda išbandyti. Siunčia „brukalus“, skambina vadovams, siūlo susitikti, pristatyti obliaus išskirtinumą.
Tas pats ir su darbo paieška. Pažinčių nereikia ieškoti, jas reikia kurti. Be to, iš praktikos pasakysiu, kad pardavimai per pažintis dažniausiai neneša laukiamos naudos – pažįstamui padarai nuolaidą, esi atsakingas, jei kas blogai, galiausiai tu esi jam skolingas, kad iš tavęs pirko. Taip supranta pirkėjas, susijęs su tavim kokiais giminystės ar draugystės ryšiais.
Darbo paiešką – tai tiesiog pardavimai. Reikia išmokti parduoti save.
