Užkalnio vibratorius – morka… Štai toks buvo pradinis šios dienos įrašo pavadinimas. Įrašo, kurio neparašiau, nes jis pasirodė beprasmiškas… Galėčiau ištrinti ir apie tai negalvoti, bet parašiau cielas dvi pastraipas, kurias įdedu, nes truputį susiję su tuo, apie ką parašysiu šiame įraše.
Na, ir pavadinimas, bet būtent tokia asociacija pirmoji šovė galvon, skaitant tūlo pono Andriaus
straipsnįmintis „Pinigų kartoje“. Atsiprašau, iškrypęs ir perkrypęs aš esu. Be to, dar tiesiog persekiojamas rašymo apie darbdavius, darbą, atlyginimus ir skriaudžiamus darbuotojus. Lengva rašyti apie tai, ko neturi, tad šiaip suprantu p. Andrių – ne kiekvienam jo veikla yra ne darbas, o malonumas, už kurį dar netikėtai atlyginama pinigine išraiška…Tik čia jau truputį ne apie tai. Ir net ne apie p. Andrių, kuris gal ir nenaudoja morkos reikalams, suprantamiems iš pavadinimo. (Negaliu to teigti, nei paneigti, nes veikiausiai p. Andrius daro su morkomis tą patį, ką darau aš – paima smiliumi ir didžiuoju pirštu, ištiesia prieš save, paleidžia kristi ir spiria į tolį, tikėdamasis, kad bent šį kartą pataikys į kaimyno langą. Žinoma, paprasčiau būtų tiesiog mesti, bet taip smagiau.)
Vakar kaip tik diskutavom darbuotojų tematika draugiškam kolektyve žmonių, kurie nesiskundžia savo darbu, užimama pozicija. Beje, viename socialiniame tinkle jau šiandien pasidalinau jų džiaugsmu apie krizės pabaigą:
Ne kartą savo tinklaraštyje, rašydamas apie „vargšus ir engiamus darbuotojus“ esu paminėjęs vieną kontorą, kuri tris metus niekaip nesugebėjo rasti valytojos. Situacija paprasta – įmonė už miesto, niekas nenori važiuoti dirbti už minimumą, nors darbas lengvas, nes tik šiaip dulkes ryte pavalyti, bet daug geriau nedirbti ir gauti socialinę pašalpą…
Šiandien pagaliau, po trijų metų, galiu pasidžiaugti už tą šiaip nemažą kontorą – nebereiks valdybos nariams po posėdžių, direktoriui, gamybos ir eksporto vadovams kuoptis patiems: rado darbščia moteriškę ne kur kitur, o ligoninėj, dirbančią už minimumą valytoja. Perviliojo. Už tą patį minimumą. Už tą patį pilną etatą. Tik sutarė, kad ateitų tada, kada gali, ir būtų tiek, kiek reikia – svarbu, kad būtų švaru bent iš ryto. O ir vėmalų, šūdų, myžalų valyti nereikia: ne ligoninė čia, o gamybinė įmonė, kurioje prisikaupia dulkių ir voratinklių kampuose!
Visa vakarykštės diskusijos esmė – tas pats per tą patį: įmonės neranda darbuotojų, kurie už mažą atlygį darytų menką darbą, arba tokių, kurie už didelį atlygį turėtų reikiamą kvalifikaciją ir darbo patirtį. Jaunimas nenori į save investuoti, padirbti už mažiau, įgaunant patirtį, o įmonės nenori jam mokėti daugiau ir taip į jį investuoti, nes anas ims ir pabėgs, kur daugiau mokės. Įmonei reikia specialisto čia ir dabar. Reikės ir ateityje, bet… Na, nieko naujo ant šio svieto!
Dar viena problema, kuri jau ne visai susijusi su atlyginimo dydžiu. Tiesiog yra gamybinė įmonė, kurios darbuotojai paprasčiausiai nenori dirbti ir uždirbti. Žinoma, tokius reikėtų mesti visus per bortą, bet tada beliks užsidaryti, nes veiklai žmonės reikalingi. Konkreti situacija…
Yra užsakymas, reikia padaryti greitai, bet žmonėms reiktų dirbti ne po 8 val, bet po 12 ir dar šeštadienį ateiti į darbą. Žinoma, už tai būtų sumokėta dvigubai. Taip mėnesį padirbę jie gautų 6-8 tūkstančius, nes užsakymas būtų pelningas. Ne, jie nenori. Jiems geriau keikti skūpą darbdavį, kuris moka varganą pusantro į rankas, o kartais net paleidžia atostogauti, nes nėra užsakymų. Jau geriau „paspangti“apie „achujienus“ uždarbius ir nuostabų požiūrį į darbuotoją kaip žmogų visokiose anglijose, norvegijose ir pan…
Ne, aš šiaip dažniausiai savo įrašuose palaikau vargšus darbuotojus, engiamus darbdavių, bet kartais tiesiog… Na, nėra vienos tiesos: medalis turi dvi puses, lazda – du galus, o darbo santykiai ir požiūris į darbuotojus (kaip veltėdžius) ir darbdavius (kaip engėjus)… Gali tik pasirinkti pusę, kai tiesa slypi kažkur per vidurį ir labai sunku, praktiškai neįmanoma išeiti iš šio užburto rato. Nėra sunkiau pakeičiamo dalyko už požiūrį!
Tai kodėl šis įrašas apie pelningos įmonės bankrotą?! Darbuotojai… Darbdaviai… Nei6mokamas atlyginimas… Verslas… Ne, tiesiog tame pačiame socialiniame tinkle vienas žmogus paklausė, ar dirbtumėte bankrutuojančioje įmonėje, ar ieškotumėte naujo darbo?.. Susimąsčiau…
Susimąsčiau, nes… Praktiškai visose mano ankstesnėse darbovietėse, žmonos darbovietėse, draugų darbovietėse yra viena problema – žmogus dirba, uždirba, bet pinigų negauna, atlyginimai vėluoja, užsakymai vėluoja, su tiekėjais neatsiskaitoma laiku, klientai neatsiskaito su tavimi. Belieka tik skolintis, o, kai nebegali prisiversti pasiskolinti, galima imti greitąjį kreditą…
Taip, susidaro toks įspūdis, kad visi visiems skolingi… Veiksmas vyksta, rezultato nėra… Štai tokia skalsi ta morka, kuri vadinasi gyvenimu. Šia oranžine gaida ir pabaigsiu šios dienos beprasmį įrašą.
