Višta – žmona sako, protingas paukštis. Bet čia aš ne apie žemės ūkį šiandien – prisiminiau, kad tinklaraštį turiu ir dar rašau kartais, nepaisant konkurencijos tarp veiklų ir skaitalų. Prisiminiau, todėl ir rašau. Šiandien apie ko ko… Kudakavimą, blyn!
Na, ne visai apie tai… Taip, apie konkurenciją… Tiesiog keli išsakyti pastebėjimai per privatų pokalbį su vienos įmonės eksporto vadovu. Pastebėjimai tokie… Jie tokie, kad prieštarauja visai tai konkurencingumo, rinkos, liberalumo ideologijai. Jie paremti pragmatizmu, kuris neįmanomas be kartelio, kuris yra reikalingas ir būtinas.
Kažką negerai parašiau? Taip, kartelis yra ne tai kad naudingas ir reikalingas, bet būtinas!!! Konkurencijos taryba, vartotojų teisės, rinkos ekonomika ir t.t. – blėniai! Reikia kartelio!!!
Vat šioje vietoje galiu pateikti porą citatų iš savotiškos diskusijos. Pirmoji – „keista, kai lietuviškos įmonės, eidamos į didžiulę rinką, pradeda pjautis truputį, konkuruoti tarpusavyje, mušdamos kainą, vietoj to, kad tiesiog ir vieni, ir kiti uždirbtų normaliai, jei tiesiog pasidalintų rinką ir nekonkuruotų vieni su kitais“.
Šioje vietoje reiktų pasakyti, kad mūsų verslai kažkodėl dažnai įsivaizduoja, jog konkurentą reikia smaugti. O smaugti geriausia – per kainą. Tipo, jei neuždirbs, tai bankrutuos… Lopai taip mąsto, ar ne?..
Kita citata – „Absurdiška, kai mes perkam stakles ir konkurentai perka tokias pat iš paskos, vietoj to, jog nusipirktų kitas, kad gamintų produktą, kurio mes negaminsime. Dabar, vietoj to, kad tiek jų, tiek mūsų staklės dirbtų pilnais pajėgumais, gamintų produktą, jos dulka pusę laiko, nes mes konkuruojame, siūlydami visiškai tokį pat produktą, o ne kokią nors variaciją.“
Taip, žmogui prasiveržė tryda emocijų pavidalu, nes čia viskas juk savaime suprantama – konkurentas daro taip, daryk ir tu! O išskirtinumas? Kaina, blyn! Patirtis – achujiena! Orientacija į kliento poreikių tenkinimą! Ne išskirtinumas?!
O kaip su produktu?.. Įpakavimas, blyn! Pristatymas… Ir t.t. Nesvarbu, kad plyta ir vieno, ir kito silikatinė, tų pačių išmatavimų…
Bet mes juk kalbame apie šalies konkurencingumą, specializaciją… „Ūkio ministerija tradiciškai mąsto kažką, bet…“ Klasterizacija…
Ot bjaurus žodis – klasteris. Visi girdėję, visi žino, bet niekas nesupranta.
„Klasteris – jėga!“ – ėmiau ir patikėjau… Kokia dar konkurencija per bendradarbiavima? Neįmanoma!!! Arba… Kartelis… Kartelis – jėga!!!
Ar nors vienas skaitytojas suprato, apie ką čia?.. Ne? Tai štai dar truputis konfuzo (kas šitą žodį sumąstė kaip lietuvišką, šūstrą ir modną?!)…
Ar žinote, kokia yra tipiškas lietuviškas verslo subjektas, jei reiktų apibūdinti trimis žodžiais? Tai yra – „dviejų asmenų kontora“. Taip, taip – dviejų!
Čia nekalbu apie darbuotojų skaičių. Kalbu apie sprendimų priėmimą. Kitur taip pat, pasakysite? O gal kitaip? Koks skirtumas!!! Lietuviško verslo esmė – vienas durnius sugalvojo, kitas – pritarė! Viskas. Galima giedoti…
