Kaip bebūtų keista, dydžio klausimas vyrauja ne vien tik moteriškų pašnekesių diskurse, bet ir akademinėje retorikoje – kalbant apie verslą, vienas pagrindinių jį apibūdinančių faktorių yra dydis. Taigi, iš esmės, įmonės gali būti mažos, vidutinės ir didelės.
Žinoma, veiksniai, leidžiantys priskirti įmonei tam tikrą didumo kategoriją gali skirtis iš esmės ir gana dažnai tarp dėstytojo ir studento rūkykloje kyla diskusija, ar įmonė, turėdama tris darbuotojus yra didesnė už tą, kuri turi šimtą, kai mažesniosios darbuotojų skaičiumi pelnas tris kartus didesnis už tos, kuri tiesiog kuria darbo vietas… Keičiasi laikai, keičiasi dėstytojai, keičiasi rūkomos cigaretės, keičiasi studentai, bet vis tenka girdėti dydžio nagrinėjimo atgarsius.
Kita vertus, nenoriu lįsti į diskusiją, ką laikysime didele ar maža įmone bent jau šiame įraše. Sakykim, kad įmonės tiesiog yra didelės, vidutinės ir mažos. Na, toks modelis, kuriame realus dydis nėra tiek svarbus, kiek subjektyvus dydžio vertinimas.
Didelės ar mažos gali būti ne vien įmonės ir milijonai kitų objektų (telefonai, automobiliai, pastatai, pasididžiavimai ir t.t.). Tiesiog dydžio kategoriją galima priskirti absoliučiai viskam – „Dievas yra didis tiek, kiek didi yra jo meilė žmonijai“…
Dar reikėtų pabrėžti tai, ką jau pasakiau šiame įraše – bet kokia dydžio išraiška yra grynai subjektyvi ir priklauso nuo vertintojo požiūrio taško. Taigi, didybė kiekvienas suvokiame individualiai.
Šioje vietoje grįšiu prie mintyse iš anksto užmanyto šio įrašo objekto – viešųjų konkursų. Viešieji konkursai taip pat gali būti maži, vidutiniai ir dideli!
Čia ir vėl kyla problema, kad konkursas, kuris Jonui atrodo mažos vertės, kitam yra didelės vertės. Vienai įstaigai 1000 Lt vertės konkursas yra kažkas tokio, kam reikėtų surašyti kvalifikacinių reikalavimų virtinę, kad ją perskaitytume reikia trijų darbo dienų, o dokumentų, licencijų, sertifikatų rinkimas, kad atitiktume kvalifikacinius reikalavimus užtrunka dar trejetą dienų.
Papildomai, vien norint atitikti keliamus reikalavimus, reikia išleisti sumą, kuri lygi maždaug pusę konkurso sumos (žinoma, išlaidas galima įtraukti siūlomą kainą, bet kai konkursas vyksta dėl 1000 Lt vertės, kas realiai atitinka savikainą, tai papildomos išlaidos tiesiog pasmerkia nepataikyti į sumos limitą).
O jei bandai aiškintis, kam reikalingi visi tie sertifikatai, licencijos, pažymos iš Registrų centro, notaro patvirtinimai ir pan. – tokie reikalavimai… Tokios konkurso sąlygos…
O va kitam ir 50 000 Lt suma yra smulki, reikalavimų praktiškai nėra (išskyrus tai, kad reikia atnešti savo kainytę į kabinetą iki valandos X) – smagu dalyvauti…
Pasakysit, kad „kalbu vėjus“, kad konkurso dydis priklauso nuo dalyvių dydžio? Esu girdėjęs tokiį pasakymą…
Kita vertus, čia vėl paradoksas, kad konkursuose, nepriklausomai nuo sumos dalyvauja visi, kurie randa tą konkursą. Dydis net būtų nesvarbu, jei didieji turėtų kokių nors šansų… Jie jų neturi mažuose konkursuose, nes paprasčiausiai yra per dideli!
Na, yra įmonė didelė, yra ir maža. Maža viską perka iš didžiosios su nuolaida ir visada gali pasiūlyt mažesnę kainą už didžiąją, nes paprasčiausiai administraciniai kaštai mažesni. Didžiąją tenkina ir pralaimėjimas – jie vistiek yra mažosios tiekėjai, t.y., atsirieks ir savo duonos riekę…
Sakoma, kad filosofija yra filosofija, nes praktikoje neegzistuoja! Kita vertus, dydžio paradigma ir subjekto-objekto diskursas yra tikra filosofinė dilema viešuosiuose konkursuose.
Viešieji konkursai prieštarauja viska, ką mes suvokiam apie būtį, laiką, erdvę – jie yra kažkur suvokimo ribų. Ateistai pasakys, kad Dievo nėra ir bus neteisūs, nes jis egzistuoja užu suvokimo ribų… kartu su viešaisiais konkursais.
