Labai nemėgstu termino „socialinė atsakomybė“. Po pseudomokslišku jo apibrėžimu dažniausiai slypi tokia „blievotnia“, kad norisi riebiai nusikeikti, kai išgirstu šį terminą.
Kita vertus, „socialinės atsakomybės“ tema buvo ganėtinai dažna iki krizės – nemažai įmonių ieškojo kelio, kad galėtų vadintis socialiai atsakingomis… Tam samdė konsultantus visokius, rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistus ir pan.
Ne, nekalbėsiu apie tai, kad jos netapo socialiai atsakingomis. Nepradėsiu diskutuoti vienoje diskusijoje „sugromuliuota“ mintimi, kad socialinės atsakomybės Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Tiesiog pasakysiu paprastą receptą, kaip kokia įmonė gali pasižymėti vietinės bendruomenės akyse, o gal net ir platesniu mastu.
Praeitą tarpušvenčio savaitę „Labame ryte“ per LRT buvo užsiminta, kad Klaipėdoje vyko diskusija socialiai atsakingų įmonių su savivaldybės atstovais dėl kritinės situacijos daugiabučių kiemuose – čia labai labai daug sniego! Buvo nuspręsta nemokamai padalinti „šiupelių“ gyventojams sniegui kasti… Vakar TV3 žinios apie Šiaulių savivaldybės sprendimą pasakė tą patį – dalijami kastuvai…
Aš nieko prieš kastuvus neturiu – pats pasiimčiau vieną, jei kas duotų ir nusikasčiau, ir net kaimynams nukasčiau – vis smagiau nei visą dieną prie interneto sėdėti…
Tik va! Prisiminiau socialinę atsakomybę! Kaip būtų gerai vietoj įprastų „Maksimos“ lankstinukų pašto dėžutėje atrasti informacinį pranešimą, kad įmonė X yra socialiai atsakinga (na, taip užsivadintų) ir siūlo namo gyventojams dieną Y patraukti automobilius iš kiemo į jų stovėjimo aikštelę ar pan., kad jųjų transportas ar šiaip brigada galėtų nukasti kiemą nuo sniego…
Drambliuko svajonės! Ne kitaip… O juk taip paprasta tapti socialiai atsakingu… Bent jau trumpam… Gal kas nors susiprotės – žiemos dar liko…
