Gera ta Rusijos krepšinio rinktinės vyr. trenerio pavardė. Šiandien su ja susipažinau. Ne, ne treneriu, o Blatu (rašau iš didžiosios raidės, nes man tai pirmas ir vienintelis kartas gyvenime bent kol kas, kai savo kailiu patyriau ano privalumus).
O buvo taip, kad prireikė man nuvažiuoti pas traumatologą į rajono centrą. Na, į ligoninę, kad pažiūrėtų, kaip gyja mano kaulas. Diagnozė gera – dar mėnesis gipse: lūžis yra, poslinkio ar ko ten nėra.
Esmė ta, kad nuvežė giminaitė (na, tokia tolima, kur kraujo giminystę veikiausiai tik genealoginiuose tyrinėjimuose gal ir būtų galima atrasti – mano žmonos brolio žmona). Giminaitė, dirbanti ligoninėje…
Pirmą kartą būdamas gydymo įstaigoje pasijutau žmogumi. Dėmesys, seselių šypsenos ir rūpestis… O aš juk šiaip atvažiavau – ne gydytis, o prievolę atlikti!!!
Žinoma, mane prie durų pasitiko vežimėlis, kad nereiktų ligoninės koridoriais šokuoti. Žinoma, eilės didelės laukė pas traumatologą – nemažai nelaimėlių per paskutinį ilgąjį savaitgalį nepasisaugojo… Pažįstami įmonių savininkai, rajono tarybos narys, kelios pensininkės, vaikučiai, šiaip priklydę sugipsuotieji… Visiems teko laukti eilėje, tik ne man.
Pas rentgenologą irgi eilutė. Dar didesnė nei pas traumatologą. Tik vėl – aš su Blatu. Man nereikia nieko laukti.
Ar tai sąžininga? Ne! Atsimenu, kaip dar prieš savaitę atvažiavau vienas… Laukti teko visur ir dėl visko. Siuntinėjimo nuo vienų durų iki kitų buvo nemažai…
Ar tai malonu? O, taip!!! Vien dėl to, kad gali jaustis ne tai, kad žmogumi, o cielu ponu. Prie to galima netgi priprasti ir prisijungti prie kyšininkų (imėjų ir davėjų) bei vagių…
