Kažkaip daug tų krizių žmogaus gyvenime. Tiek daug, kad jos sudaro nesibaigiančią ir vientisą būseną, pavadintiną gyvenimu. Peržvelgiau saviškes apturėtas ir išgyventas…
Pirmoji, kurią prisimenu, neskaitant gimimo stebuklo, buvo dar mokykloje. Baiginėjau tada dešimtą klasę ir… Mokslai sekėsi, santykiai ir alkoholis nedomino, pinigų sugebėdavau užsidirbti. Atsimenu, tada buvau nusprendęs mesti mokyklą ir baigti 12 klasių „profkėje“, įgyjant konditerio specialybę, o paskui… Paskui kaip konditeris į universitetą taikyčiau. Deja, po šiai dienai mano maisto gamyba – tai tik eksperimentavimas virtuvėje. Atkalbėjo šeiminykščiai nuo šito „neapgalvoto“ žingsnio.
Po to buvo panaši situacija, renkantis specialybę ir universitetą. Žinojau, ko noriu – taikomoji chemija buvo mano asmeninis pasirinkimas, kurio nepadariau, nes… Atkalbėjo. „Chemikas valgys duoną sausą, o va ekonomikos mokslai garantuoja sotų gyvenimą.“ Paklausiau ir nuėjau klystkeliais.
Kita krizė buvo labai banali – ilgalaikių santykių griūtis. Ech, tos meilės… Tiesiog santykiai per atstumą, kai nesi prie jų pratęs ir nesi linkęs pratintis, automatiškai tampa pasmerktais.
Po to buvo žiaurus laikotarpis – daugybė mirčių: senelis, krikštamotė, pusbrolis, teta, vaikystės draugas ir t.t. Daug žmonių iškrito iš gyvenimo vienas po kito. Žmonių, kurie buvo svarbia mano gyvenimo dalimi…
Dabar atėjo laikas dar vienai krizei. Žinau, matau, neišvengiama. Kaip viskas pasikeis? Kokį patyrimą įgysiu? Ką ši krizė duos?..
Taip, krizės duoda. Duoda bent jau galimybę viską pakeisti.
