Nespėjau į nuvažiuojantį traukinį – nieko neparašiau čia aną dieną, kai visi vieni kitus sveikino su tinklaraštininkų diena. Tiesa pasakius, nespėjau, nes ir nenorėjau spėti – lai važiuoja anas be manęs.
Ir nuvažiavo… Pažiūrėjau, kažkaip tykiai ramiai prabėgo „šventė“. „Google Reader’is“ „nesprogo“ nuo sveikinimų vieni kitiems ir rekomendacijų. Suskaičiavau kokius penkis įrašus šia proga, iš kurių gal tik trys buvo paskirti rekomenduoti kitus… kolegas…
Manęs niekas nerekomendavo! Džiaugiuosi. Rekomendavę rašė, kad blogosferos įžymybių nerekomenduos. Aš žvaigždė! Nesvarbu, kad praktiškai toks nesu. Nedaug mane skaito. Nerašau įdomių tekstų (na, kai skaitau „kolegas“, tai man maniškiai visiškai neįdomūs)… Ir visai nustojau rašyti.
Nustojau tiek, kad net mąsčiau, jog išvis reikėtų baigti su tuo tinklaraščiu – na, nebus iš manęs rašeiva. Per daug nykus tipas esu. Nykus ir piktas, pagiežingas, bjaurus ir šiaip visaip kaip neigiamas… Tokiems nesiseka rašyti, bet jie puikiausiai tarpsta komentaruose. Traumuoti žmonės…
Aš ir tarpstu. Paskutiniu metu kaip inkstas taukuose vartausi viename mano koneveiktame socialiniame tinkle. „Užkabliavo.“
Tiesa, pats tinklas nuvylė. Aktyvumas žmonių mažėja. Pasiskaityti nelabai yra ką. Na, bet gal atsigaus. Gal toks vasaros pabaigos-rudens pradžios štilis. Bent žaidimų esti…
Neberašau, nes žaidžiu. Čia rimtai. Nieko nėra įdomesnio ir prasmingesnio už kažkokio miesto statymą, kariuomenės auginimą ir aplinkinių žemių užkariavimus. Rimtai sakau – jei nesate užkariavęs šalia esančios oazės, nenuveikėte savo gyvenime nieko prasmingo!
Nerašau ir nedirbu. Na, neišeina man namuose susikaupti. Jau nebeišeina. Taip, dar vis „biuliotenis“. Jau nebeprisimenu, kada jame nebuvau.
O jei rimtai, niekad nemaniau, kad paprastas kaulo lūžis bus toks traumuojantis. Jis įkalina. Įkalina namuose su retomis laisvės akimirkomis. Įkalina galvoje…
Tikra vienutė. Nieko nevyksta. Nieko įdomaus. Nėra, apie ką rašyti. Asmeniško. O apie bet ką, tiesiog nėra noro. Iš pradžių būna, paskui nebelieka. Nykuma ir tiek…
