Įsivaizduokite, kad sekmadienio vakarą Šerlokas Holmsas ir Erkiulis Puaro sėdi prie televizoriaus senelių namuose ir klausosi „Savaitės komentarų“ per TV3. Klausosi nelabai įdėmiai, nes vis mintimis sugrįžta į šlovingus praeities įvykius, kai savo gerą vardą užsitarnavo išaiškintomis bylomis…
Abu jau kretantys senukai, bet dar guvaus proto, bet „apyglušiai“ ir kalba vienu metu, dalijasi prisiminimais. Staiga, abiems pro klausos aparatą kairėje ausyje įeina žodis – infliacija. Kadangi garsieji detektyvai abu turi šiokių tokių ekonomikos žinių, jie dedukcinio metodu ir loginio atmetimo principu pradeda tirti savo paskutinę bylą – kas kaltas dėl infliacijos Lietuvoje.
Pirmasis pradeda Šerlokas, išsitraukęs pypkę, garsiai samprotauti…
Infliacija – tai kainų augimas. Kainos auga arba kai didėja paklausa arba kai mažėja pasiūla. Paklausa didėja, kai auga vartojimas, o jis sąlygotas didesnių pajamų, bet Lietuvoje pajamos nedidėja, netgi priešingai – mažėja. Vadinasi, vietinėje rinkoje paklausa turėtų mažėti, o tai turėtų sukelti defliaciją – kainų kritimą. Taip išeina, kad arba paklausą didina išaugusi išorinė paklausa, arba mažėja pasiūla dar sparčiau nei mažėja paklausa.
Išorinė paklausa gali didėti, augančių ekonomikų, didėjančių pajamų ir t.t. Kadangi šiuo metu tebesitęsia pasaulinė ekonominė krizė, o tai reiškia, kad pasauliniu metu ekonomikos yra duobėj ir auga nebent kokių toli esančių besivystančių šalių, kurių didžioji dalis praktiškai niekaip negali įtakoti pasaulinės paklausos, nes ją galį įtakoti tik tokios šalys, kaip JAV, ES, Kinija ir Indija… Vadinasi, kalti dėl paklausos didėjimo, sąlygoto ekonomikos augimo, yra kinai ir indai bei jų išaugęs vidinis vartojimas!
Kita vertus, tiesiogiai šie tolimų kraštų gyventojai negali būti kalti, nes paprasčiausiai iki jų nugabenti lietuvišką duoną būtų, švelniai tariant, brangoka… Jie gali tiesiog padidinti paklausą kažkam, kas reikalinga tiek jiems, tiek mums, o paskui vyktų grandininė reakcija iki konkrečių produktų konkrečių kainų augimo. Be to, kitur esanti ekonominė krizė turėtų mažinti paklausos augimo tam tikrose šalyse poveikį, nes ten mažesnė paklausa. Taigi, kinai, indai ir kiti negali būti visiškai kalti dėl infliacijos šalyje, tad reikia panagrinėti pasiūlos mažėjimą.
O pasiūla gali mažėti, nes mažėja įmonių, t.y., gaminama mažiau, arba įvairūs tarpininkai spekuliuodami superka, kas reikalinga, mažindami pasiūlą ir užkeldami kainas, arba eksportuojama daug ir pasiūla mažėja vietinėje rinkoje.
Taip pat, pačios įmonės gali sudaryti kartėlius, jei rinka nėra laisva, o tokia ji tampa, kai negali steigtis naujos įmonės, nes tam paprasčiausiai trūksta lėšų. Lėšų trūkumas taip pat įtakoja įmonių ir bendrą gamybos mažėjimą. Vadinasi, lėšų trūkumas, sąlygotas paskolų nebuvimo įtakoja pasiūlos mažėjimą.
Eksportas taip pat didėja, bet ne viską galima eksportuoti, o ir pats eksportas apsimoka tik tada, kai susidaro kainų skirtumas, padengiantis transportavimo kaštus. Be to, artimiausiose eksporto rinkose gūdi ekonominė krizė, tad eksporto poveikis yra minimalus.
Staiga Šerlokas sušunka – „Elementaru, drauge Puaro! Dėl infliacijos ir apskritai ekonominės situacijos kalti bankai, nes jie neišduoda paskolų, kas leistų padidinti pasiūlą, nes laisvoje rinkoje, augant kainoms, atsirastų poreikis naujų įmonių, kurios konkuruodamos mažintų kainą iki pusiausvyros taško, iš kurio ji nei didėtų, nei mažėtų!“ Tai pasakęs nurimsta ir laimingas, kad dar neprarado savo įžvalgos, užsirūko savo mylimą pypkutę.
Erkiulis, pažiūrėjęs į draugą, ramiai nusišypso, išsitraukia iš švarko kišenės ūsų raitymo žnyplutes ir pradeda savo tiradą…
Infliacija – tai pinigų vertės mažėjimas. Pinigų vertė mažėja, kai mažėja jų paklausa arba didėja pasiūla. Sunku įsivaizduoti mažėjančią pinigų paklausą, nes jų reikia visiems – tiek verslui, tiek valstybei, tiek gyventojams. Vadinasi, lieka pinigų pasiūlos didėjimas.
Pinigų pasiūla didėja, kai išleidžiama nauja jų emisija, bet Litas yra „pririštas“ prie Euro, tad Lietuva nevykdo atskiros monetarinės politikos ir negali didinti pinigų pasiūlos tokiu būdu. Kitas variantas, kad bankai dalija paskolas į kairę ir į dešinę, bet tai būtų netiesa.
Vadinasi, lieka tik du variantai – valstybė skolinasi daug ir taip didėja pinigų pasiūla arba emigrantai savo artimiesiems siunčia sunkiai uždirbtus pinigus. Kita vertus, emigrantai siųstų užsienio valiuta ir tai didintų paklausą Litų, o ne pasiūlą… Taigi, lieka valstybė – valstybė skolinasi užsienio rinkose ir didina pinigų pasiūlą Lietuvoje.
Sumąstęs, kad dėl visko kaltas Kubilius, Puaro dar labiau nusišypso ir pradeda raitytis ūsiukus…
Galbūt ši diskusija tarp dviejų būtų tęsusis, bet, nugirdęs dviejų detektyvų pokalbį, prie jų priėjo Kinziulis ir tarė: „Žinot, tikrinausi ką tik paštą ir esu gavęs laišką, kuris atskleidė, kad Šerlokas teisus – dėl visko kalti Skandinavijos bankai!“ Tada išsitraukė iš užu skverno popieriaus lapą, kuriame buvo parašyta:
Kodėl skandinavų bankai, gavę 364 mln. litų tesugebėjo verslui perskolinti tik 17,7 mln. litų (t.y. 4,86%), kai tuo tarpu lietuviškas Šiaulių bankas, gavęs tik 61 mln. litų, perskolino 29,9 mln.litų (net 49,02 %) ? Kaip tai paaiškinti? Gal tai naujas metodas „skatinti“ nacionalinį verslą?
Gal ir Jūs bandėte paimti kreditą iš skandinaviškų bankų, bet nesėkmingai?
„Bankų naujienos“ renka informaciją apie konkrečius atvejus ir planuoja viešinti tokią informaciją, bei bandys priversti valdžios institucijas kompetentingai reguliuoti su valstybės pritarimu teikiamą pagalbą.Rašykite, informuokite – nuasmeninsime informaciją ir bendromis jėgomis bandysime išsiaiškinti situaciją ir ją pakeisti verslui palankesne.
Lietuvos Smulkiojo ir Vidutinio Verslo Taryba (LSVVT)
Verslo finansavimo sąlygų gerinimo darbo grupė (VFSGDG)
www.bankunaujienos.lt
O kaip manote Jūs, ką praleido detektyvai, kurie jau kamuojami senatvinio marazmo?..
