Veikiausiai kažkada rašiau šią tezę kažkokiame kontekste, bet sakoma, kad visus iki šiol iš dūšios ar gyvenimo „išlietus“ tekstus, istorijas, scenarijus, pasakojimus ir pan. galima sugrupuoti į kažkokį ten skaičių paprasčiausių mitų, kurie atsirado žiloje senovėje pasauliui paaiškinti. Pelenės istorija, Snieguolės istorija, Otelo istorija, Fausto istorija ir pan. Tikrai neprisimenu jų visų, bet mačiau sąrašiuką kažkada ir kažkur – tikrai nebuvo tos pasakos, kurias parašiau, nes šios sąlyginai šiuolaikiškos… pažįstamos. Šitų gėda nežinoti, o va kokie antikiniai ir dar senesni mitai apart Biblijos niekam iš esmės dabar ir neberūpi, išskyrus keletą keistuolių.
Gėrio ir blogio kova – štai kas jungia kiekvieną istoriją. Banali klasika, tačiau tai ir yra tiesa. Kiekviena mūsų diena, kiekviena perskaityta naujiena, kiekvienas papasakotas anekdotas ar net mylimo žmogaus bučinys yra kova. Kiek kitokia, nei mes įpratę ją suvokti, bet kova. Kova už būtį.
Štai vieni rašo apie krizę-pizę, karą-pravalą ir kitokius visokius išsipisinėjimus. O dar įvairaus plauko kriminalai… Nieko gero ant šio svieto!!! Tačiau šitie neegzistuotų be kitų – apsimestinio optimizmo genamų gero gyvenimo regėtojų ir pranašų. Pastarieji dar blogesni – viskas gerai, viskas gražu, tik pats kaltas, kad to nematai. Didieji moralizuotojai. Mokytojai… Gyvenimo prasmės pateikėjai lėkštutėje… Ir visi jie kategoriški iki begalybės kvadrato, nors viduje yra tokie patys dvejojantys ir ieškantys, kaip ir kiekvienas mūsų.
Kita vertus, ko verta informacija, kad š.m. lapkričio 22 d. prie trečios laiptinės iš kairės vyks visuotinis bendrijos narių susirinkimas? Informacija ir tiek. Nors ir yra intrigos: kodėl? kaip? ką? kam? kas? Tik tai jau ne žinutėje, tai jos gavėjui.
Visgi, praeities jau nepakeisi. Ją galima pamiršti. Užrašyti istoriją. Istoriją dabar.
„Kas valdo praeity, valdys ir ateity. Kas kontroliuoja dabartį, tas rašo praeitį.“ – kažkokia kreiva mintis ištepliota ant apgriuvusio namo sienos, veikiausiai pasiskolinta iš itin populiaraus rašytojo E.A. Bleiro. Tik tai netiesa…
Gyvena dabar žmogus. Turi pinigų. Yra gerbiamas visuomenės veikėjas, jau net ne narys. Verslininkas. Politikas. Jis valdo dabartį. Užrašė savo praeitį, kad nevogė, kad tapo tuo, kuo yra eidamas garbės ir sąžinės keliu. Todėl jį myli. Mylės rytoj. Gal ir poryt. Tik žmonės miršta. Juos užmiršta. Netrukus bus parašyta nauja istorija. Belieka tik sulaukti ir užsirašyti viską, kad nepamirštume mes praeities.
