Šiandienos įrašas turėjo būti kitoks, bet vakar Rokiškis padarė visai įdomų eksperimentą – pasidomėjo, ar jojo skaitytojai supranta buhalterinės apskaitos pagrindus. Kaip vėliau parodė komentarų gausa, kad nelabai…
Uždavinys buvo paprastas:
Taigi, turgus. Žmogėnas prekiauja kepurėmis. Po 50 litų. Ateina pirkėjas, duoda 100 litų, išsirenka kepurę. Ogi pardavėjas pamato, kad grąžos neturi. Nubėga pas kitą prekeivę, kaimynę ir paprašo iškeisti. Toji iškeičia. Prekeivis duoda pirkėjui kepurę ir grąžą, tas nueina. Po kiek laiko atbėga kaimynė ir ima rėkt, kad tasai 100 litų – padirbtas. Na, prekeivis, neturėdamas, ką daryt, duoda kaimynei 100 tikrų litų, o padirbtus pasilieka sau. Klausimas: koks prekeivio nuostolis?
Prieš skaitydami toliau, galite pamėginti paspręsti, kokį atsakymą gaunate. Nors Rokiškis jau aprašė TEISINGĄ sprendimą, pasakysiu, kad ir jūsiškis gali būti teisingas, nors ir būtų kitoks – viskas priklauso nuo požiūrio.
Buhalteriniu požiūriu uždavinys elementarus: santykiuose su bobule prekeivis išeina „pa nuliam“, t.y., gauna šimtą litų ir grąžina šimtą litų. O va su pirkėju – atiduoda kepurę už 50 litų, grąžą iš 100 Lt ir mainais gauna padirbtą kupiūrą – viso gaunasi 100 Lt. nuostolis!
Kaip galima matyti pas tą patį Rokiškį komentaruose, teisininkai kur kas greičiau geba išspręst šį uždavinį net nesudarinėdami balansų. Logika paprasta – pas ką lieka padirbta kupiūra, tas ir turi nuostolį.
Vat čia realiai prasideda įdomumas, nes teisininkai ir buhalteriai vadovaujasi visiškai skirtingais principais, spręsdami šį uždavinį. Kai teisininkai pasitelkia teisinę logiką, buhalteriai įsivelia į elementariąją aritmetiką, vadovaudamiesi trimis pagrindiniais buhalterinės apskaitos principais:
- Pinigų tvermės dėsnis: pinigai niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda.
- Nulių dėsnis: bet kuri operacija sumoje duoda nulį, bet kuris galutinis rezultatas (sumų suma) sumoje irgi duoda nulį.
- Klaidų paieškos dėsnis: visur, kur negaunam nulių, slepiasi kažkokios klaidos.
Vat čia ir šuo pakastas! Pinigų tvermės dėsnio laikymasis, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, realiai šiuo atveju negalioja! Pinigai atsirado iš nieko – tai ta padirbta kupiūra, kuri įgauna 100 Lt vertę net trijose transakcijose – mainuose su pirkėju bei du kartus mainuose su bobule! Buhalteriniu požiūriu ta padirbta kupiūra figūruoja kaip nulis. T.y., atiduoda už dyką, pasimaino su bobule už pinigus duodant nieko ir galiausiai grįžta niekas ir gaunasi minusas.
Viskas teisingai, bet reikia turėti omeny, kad mainai už dyką nevyksta!!! Yra mainomi objektai, kurie šiuo atveju trys – prekė, pinigai ir padirbta kupiūra. Taip, ta padirbta kupiūra šioje uždaroje sistemoje įgauna 100 Lt vertę, nes už tiek vyksta mainai!
Sakysite, kad bobulė nesutiko su mainais, kai atėjo grąžinti padirbtą kupiūrą? O apie prekių grąžinimą esate girdėję? Įvyko sandėris, bobutei nepatiko jos gauta prekė ir ji ją grąžino. Viskas. Pasikartosiu, kad šioje uždaroje sistemoje, nuostolio nėra. Juolab gali grįžti pirkėjas ir atsiimti savo padirbtą kupiūrą (kuri galbūt pirkėjui ir nėra padirbta), grąžindamas nepatikusią kepurę.
Esminė taisyklė, kalbant apie mainus, yra ta, kad mainai vyksta tada, kai abi sutartis susitaria dėl mainų. Kita taisyklė – pinigai (kaip bet kuri prekė) verti tiek, kokią vertę jiems suteikia žmonės.
Šioje vietoje prisiminiau istoriją, nutikusią mano tėvui. Atsimenat senesnes dviejų litų monetas? Taigi, kartą parduotuvėje tėvas gavo grąžos du litus, nuėjo į kitą parduotuvę, norėjo sumokėti, bet nepriėmė iš jo tų dviejų litų, grįžo namo, pažiūrėjo… Padirbti! Tiesiog su klijais užklijuotas ant 50 rusiškų kapeikų folijoje padarytas dviejų litų monetos įspaudas… Na, galima būtų laikyti, kad tėvas patyrė dviejų litų nuostolį, nes niekas to padirbto pinigo nenorėjo, o apie 50 kapeikų neverta net kalbėti… Bet ne viskas šioje istorijoje baigėsi taip nelaimingai… Nunešė tėvas tuos du litus į antikvariatą, parodė rusišką monetą… Pasirodo, kažkokia iš retesnių, tad pasiryžo iškart nupirkt už 5 Lt. Kitas kolekcionierius, buvęs ten, pasiūlė 10 Lt, nes tai padirbta moneta ir reta moneta viename… Nepardavė tėvas tų dviejų litų, atnešė man, nes žinojo, kad ir aš šiek tiek kolekcionuoju…
Taigi, kartais ir bevertis daiktas įgauna vertę, tad ar galime sakyti, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta?..
UPD: P.S. O ar supratote, kad šis įrašas glaudžiai susijęs su viena populiariausių įmonių sukčiavimo formų – fiktyviais sandoriais, paprasčiau „pinigų plovimu“, kai įmonė X perka iš įmonės Y turtą, kuris nieko nevertas arba nieko nesumoka?.. Vienoj buhalterijoj turtas figūruoja, kitoj jau eina minusiukas…
