Kančia – tai toks subjektyvus dalykas, kurį kiekvienas suvokiame patys sau, kad ir kaip griozdiškai tai beskambėtų. Tai yra priešingybė meilei, nes ten, kur yra meilė, nėra palikta vietos kančiai, o tvirtinantys priešingai, kad „meilė – tai kančia“, niekada nėra patyrę to paties gražiausio, tyriausio ir švenčiausio jausmo.
Meilė duoda, kančia atima. Neapykanta – tai tik dar viena kančios forma. Tai yra kančia… Jei meilė yra absoliutus gėris, tai kančia yra visiška jos priešingybė.
Kančia yra tai, kas duota patirti žmogui, tačiau ne privaloma tvarka. Žmogus kankina. Žmogus kenčia. Kankiniui reikia padėti. Kankinį reikia mylėti.
Negalima versti žmogaus prašyti. Prašyti nuolatos to paties per tą patį. Ypač tada, kai myli tą žmogų, ar bent jau sakaisi mylįs. Tai yra kankinimas. Kankinimas, kurios tikslas pažeminti, sunaikinti žmogų… žmogiškumą…
Nesielk su kitais, kaip nenorėtum, kad su tavim būtų elgiamasi – tai viena svarbiausių gyvenimo tiesų, vienas svarbiausių principų. Neversk kito maldauti, nes maldaujantis – tai nebe žmogus. Tai kančios personifikacija.
Geriau jau duok žmogui tai, ko jis nori, jei gali. Žinoma, ne visada gali duoti viską, bet atmink, kad, jei nori gauti, privalai duoti. Gyvenimas yra mainai. Tai dar viena esminių gyvenimo tiesų.
Taip pat niekada neversk žmogaus laukti, nes laukimas… amžinas laukimo stovis…jis suteikia žmogui viltį, bet kartu neša kančia. Atimk viltį iš žmogaus, tada jis nustos kankintis. Ne iš karto, palaipsniui.Tačiau nėra didesnės kančios už laukimą. laukimą neišvengiamo. Laukiantis žmogus – tai sustingęs laike žmogus. Jis jau nebegali kurti, todėl nebėra Žmogus – tik kažkoks homunkulas.
—-
Aš tavęs prašiau. Prašiau ir maldavau. Net dievai išgirdo, bet tu likai kurčia. Tada aš laukiau, kaipo kad laukiau aš tavęs prieš tai….
„Ilgai laukęs, dar palauksi“?.. Nežinai?..
Kam kankinti žmogų, jei gali jį paleisti? Tada juk galėtum vėl pradėti girdėti naujai? Pradėti kurti iš naujo…
