Atsimenu, kai ankstesniame darbe pradėjau dirbti, akis patraukė krėslas – toks gražus, rudas, odinis. Maniškis – tai kažkokia medžiaga aptrauktas ir jo aukštis jau gerokai iki manęs nustojo reguliuotis. Nepatogus. Išbandžiau gražųjį – ans buvo mano „kabinetioko“. Na, nesėdėdavo kolega jame – jo praktiškai kabinete nebūdavo. Na, gal kokias penkias minutes per savaitę. Tik vėliau sužinojau, kad tai direktoriaus krėslas…
O istorija tokia… Buvo senasis direktorius. Valdydavo savo pavaldinius tironas iš savo sosto. Iš aukšto atsipūtęs stebėdavo visus, kuriuos išsikviesdavo „ant kilimėlio“. Na, ant tokio sėdint kompiuteriu nepadirbsi – ne darbui krėslas skirtas, bet apmąstymams ir valdymui. Netiko man – dirbt reikėjo…
Kolega krėslą paveldėjo iš buvusio despoto. Kaip l.e.p., kol atsiras naujas vadovas. Paslėpė krėslą savo kabinete, kur nieko neįsileisdavo to krėslo apžiūrėti. Aš buvau išimtis – privertė kolegą dalintis su manimi kabinetu. Per daug nesipriešino, nes aš, manė, nesikėsinsiu į jo brangiausiąjį turtą, nes nežinau jo istorijos.
Taigi, buvo paskirtas naujas direktorius. Krėslas buvo saugiai paslėptas dar iki jam atvykstant. Naujajam atvykus ir neradus, kur padėti sėdynę, teko pirkti sau naują. Senasis krėslas liko kolegai…
Bet ir po šiai dienai visi žino direktoriaus krėslo legendą. Prašo jo. Gundo keistis. Eina pas naująjį direktorių prašyti patogaus krėslo, nes reikia darbui, o kolega praktiškai kabinete nesėdi…
Stovi sau krėslas kabinete. Vienišas ir liūdnas. Tarsi senų laikų prisiminimas. Laikų, kai viskas buvo geriau. Laikų, kai dar nebuvo krizės. Tarsi muziejaus eksponatas mena didingą įmonės istoriją. Panašiai kaip prezidentinis krėslas „Auskoje“ (ir ant to buvau prisėdęs), ant kurio įsitaisę pozavo ne vienas iškilus viešbučio svetys. Išdidžiai stovi kabinete senasis direktoriaus krėslas. Praktiškai kaip naujas… ir laukia, kol išauš jo valanda.
