Kiekviena gyvenimiška išmintis, deja, ateina po laiko. Taip buvo visiems ir visados per amžių amžius. Ne veltui kartais pasakoma, kad „protingas mokosi iš kito klaidų, kvailys – iš savo“. Tačiau būna tokių situacijų gyvenime, kai negali pasimokyti iš savo klaidų, nes yra tik kiti: tėvai ar draugai, o tu… o tu neišmoksti pamokos, nes tiesiog neturėjai gyvenimiškos patirties. Be empirikos nėra išminties! Tik kvailiai, kurie kaupė patirtį tampa išminčiais, jei pradeda dalintis savo patyrimais, nes tada iš jų gali pasimokyti protingieji…
Taigi, visi kažkada turėjome svajonių, norėjome užaugę būti lakūnais, politikais, mokslininkais ir t.t. Buvome vaikai. Įsivaizdavome sotų ir laimingą gyvenimą, galbūt netgi mylimą moterį (ar vyrą kai kam) šalia ir pan. Kai kurie netgi išdrįsta siekti savo svajonių – pabaigę mokyklą, įstoja į kokią nors išsvajotą specialybę, ieškosi darbo, susiranda antrąją pusę… ir sukuria šeimą… va čia ir išlenda yla iš maišo: šeima – tiesiausias kelias į sugriautą gyvenimą, nes su jos atsiradimu baigiasi iliuzijų ir svajonių metas bei susiduriama su karčia realybe.
Ne, pati šeima nei kaip institutas, nei kaip siekiamybė pati savaime nėra gyvenimo griovėjas. Viską apsprendžia laikas, kada ta šeima sukuriama. Dažniausiai tas laikas gali būti įvardijamas dviem žodžiais – per anksti. Tas per anksti yra tol, kol nebaigei mokslų (gali jų visai nebaigti), kol neturi patinkančio darbo (o sukūrus šeimą gali tekti dirbti bet ką, kad galėtumėt sudurti galą su galu), kol neturi pakankamai santaupų (būstui, vaiko išlaikymui ir t.t.), kol nepažįsti savo antrosios pusės (t.y., kol nepatyrėt kartu ir karšto ir šalto)…
Turiu vieną draugą… Baigė ramiai mokslus, susirado neblogą darbą, kaupia santaupas ir… neieško šeimos, o gyvena viengungišką gyvenimą su savo privalumais ir minusais… dar jis jaunas, bet įžengiantis į senbernystę… pavydžiu jam!
