Pramerkiau ryte akis. Veikė televizorius. Išgirdau naujieną – šiandien laisvės nuo mokesčių diena. Šiandien pagaliau pradedame dirbti nebe valstybei, o sau…
Dar nugirdau, kad ekspertai paskaičiavo, jog 3 valandas per dieną mes dirbame valstybei… Tik tiek?! Įdomu, ar į tą skaičiavimą buvo įtraukti visi degalų akcizai, kurie sumokami važiuojant į darbą ir grįžtant iš jo, visi PVM, kurie sumokami už maistą, reikalingą tam, kad dirbtume, visi tabako akcizai, kurie sumokami dėl streso darbe, dirbant tas valandas valstybei, komunaliniai mokesčiai, kurie sumokami tam, kad gyventume valstybėje ir dirbtume jai ir t.t.?..
Manau, kad tikrai ne visi mokesčiai įskaičiuoti į tas tris valandas, bet būkim optimistai ir galbūt likusias penkias darbo dienos valandas galim skirti pagaliau sau?.. Va ir ne!
Kažkada mano mėgstami TOC atstovai iš commonsense užsiminė, jog pusę uždarbio teisingo pasidalijimo principu dar turėtų tekti darbdaviui… Parašiau tada jiems atsaką šiokį tokį, tad nuorodą į aną straipsnį yra mano tuometiniame atsake. (Mokausi reklamuoti savo paties įrašus, nes pastebėjau yra taip darančių „vardan skaičiukų“ ar kokios kitokios priežasties. Nesuprantu, bet pasiduosiu gaujos instinktui.)
Tai reiškia, kad likusios 5 darbo valandos turėtų būti dalijamos tarp darbdavio ir darbuotojo. Dažniausiai, žinoma, tokios dalybos rezultatas yra 3 valandos darbdaviui… Juk jis ne prastesnis už valstybę, kuri yra plėšikas, o va jis, gerietis, dar sukuria darbo vietą žmogui!
Taigi, eiliniam darbuotojui lieka maždaug porą valandėlių užsidirbti. Tas pora valandėlių dar ir išnaudojamas parūkymams dėl streso darbe, užkandžiavimui, kad pilvas neburgztų ir pan. Va ir priežastis, kodėl didelė darbuotojų dalis tesugeba vos galą su galu sudurti…
