Galėčiau pasakyti, kad tam reikia laimėti kokį vikingų loto, nukaršinti (numarinti) senyvą giminietį ar šiaip prietranką, kursai „užrašytų palikimą“, susirasti turtingą sutuoktinį, vogti ar kokiu kitu nelegaliu būdu kaupti pinigėlius. Visi šie būdai gana plačiai žinomi, tad apie juos šiandien visai nesinori rašyti.
Parašysiu apie kitką: apie žmones, kurie nedirba, kurie uždirba, kurie gal ir nebūtinai turi verslus ir kurie yra pakankamai laimingi ir ganėtinai pasiturintys. Sakydamas pasiturintys ar turtingi, turiu omeny materialų turtą, nors dažnai tas jų turtas yra ir, taip vadinamas, dvasinis ar moralinis pasitenkinimas, dar žinomas, vidinės harmonijos ar moralinės satisfakcijos pavadinimu.
Tam, kad būtum laimingi ir turtingu, nereikia jokio ypatingo recepto. Paradoksalu, bet kelias į tai yra toks paprastas, toks elementarus, kad dažnas tiesiog to nesupranta ir neranda. Neranda, nors apie tai nemažai knygų prirašyta, daug kalbama, kiekvienas gali netgi atrasti „gerosios praktikos“ pavyzdžių.
Paklausus dienos darbinėje rutinoje ar savo gyvenimo krypties ieškančių abiturientų, ar vaikų, ar senolių – paklausus bet ko, ko reikia, kad būtum laimingas, dažnas pasakys, kad reikia pinigų. Praktiškai, bendraujant, esu įsitikinęs, dauguma nurodytų tokią laimingo gyvenimo seką: laimei reikia, kad darytum, ką nori, o tam reikia pinigų, kurie gaunami, darant tai, ko nenori.
Šiame įraše noriu pasakyti, kad laimei ir turtui nebūtina daryti tai, ko nenori. Tai taip elementaru, bet tiesiog dažnai apie tai nepagalvojame.
Neseniai sėdėjom su vienu žmogumi gamtoje, kepėm šašlyką, pasakojo anas apie savo gyvenimą ir darbą. Laimingas žmogus. Dirba valdiškoj tarnyboj, tačiau sako: „dirbu tik tam, kad du kartus per mėnesį būčiau ramus dėl atlyginimo ir žinočiau, kad jei kas blogo nutiks, gaučiau kažką iš valstybės“. Tačiau čia ne pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Žmogus visą laiką domėjosi automobiliuose (taip, teisingas linksnis, nes domėjosi juose, nors gal šiek tiek ir jais), kapstėsi su jais, po darbo visada su pasimėgavimu leidžia laiką savo garažiuke ir iš to… uždirba: „iš valdiško darbo neturėčiau anei savo naujo bimbalo, anei sodybos prie Minijos, anei galėčiau sau leisti tai, ką galiu“!
Taip, kalbu apie tai, kaip žmogus mėgstamą užsiėmimą pavertė verslu. Paradoksalu, bet kiekviename Lietuvos mieste turiu po pažįstamą, kuris šalia kažkokio darbo dar triūsia savo malonumui garažiuke, remontuodamas ar „tiuninguodamas“ „kokią tačkę“ ir tokiu būdu uždarbiauja.
Neteko iš šių žmonių girdėti skundų, minčių apie emigraciją ir pan. Kelis kartus esu klausęs, ko jie visą dieną nedaro to, kas patinka ir iš ko uždirba. Atsakymas dažniausiai paskęsta tyloje, bet turiu įtarimą, kad bent kol kas tie žmogeliukai nepasirengę pomėgio paversti darbu.
Žinau ir keletą moteraičių, uždirbančių iš savo pomėgių… (Nekalbu apie tuos atvejus, kai tas pomėgis yra tiesiog seksas, nes ir iš šio malonumo galima uždirbti…)
Viena mezga, daro papuošalus, pardavinėja „ybėjuje“. Kita kepa, gamina ir sukūrė maisto pristatymo į darbovietes tarnybą. Trečiai tiesiog patinka būti su vaikais, tai, ta proga, prisiėmė dar kaimynų ir draugų vaikus „padaboti“, įkurdama neoficialų vaikų darželį su visokiais linksmais ir turiningais užsiėmimais.
Uždirba žmonės. Taip, gal ir netampa pasakiškai turtingais, bet… Kai pomėgiai leidžia uždirbti, tai ne tik darai, ką nori, bet ir įkrenta papildomas litas ar du į piniginę ir, žiū, vieną dieną jau gali sau leisti mašiną, namuką ar kažką šilto, švelnaus, mielo ir jaukaus.
Galvodamas apie save, savo hobius, suprantu, kad iš visų laikinų pomėgių tik vienas galėjo man leisti uždirbti. Tiesą pasakius, anas ir leido… Muzikuodavau aš gatvėje ir, galiu prisipažinti, uždirbdavau tikrai nemažai tokiu būdu savo laiku.
Kiti mano pomėgiai – knygų skaitymas, numizmatika, filatelija – tebuvo „pinigų ryjikai“. Žinoma, galima manyti, kad mano pašto ženklų ar monetų kolekcijos yra investicijos, yra turtas, bet… Kita vertus, taip, tai turtas, kurio vertė gal ir nemaža, bet tokio turto likvidumas toks, kad tos kolekcijos tampa praktiškai bevertėmis, nors ir surijusios nemažai laiko ir pinigų.
Ką aš noriu pasakyti? Svarbu turėti hobį. Dar geriau, kai jis kuria kokią nors praktinę naudą, leidžia kažko išmokti, o ne vien prastumti laiką. Pvz., dar vienas mano pažįstamas savo hobį pavertė darbu – taiso kompiuterius ir kitokią techniką. Nieko nėra baigęs, bet jam patinka, jis supranta, jis daro, juo pasitiki ir jis… laimingas, nepriklausomas bei neblogai uždirbantis. O viskas prasidėjo nuo to, kad jam patiko ardyti visokius technikos stebuklus. Ardyti ir skaityti bei domėtis, kokį lobį jis ištraukė tranzistoriaus pavidalu.
O kur dar visi tokie pavyzdžiai kaip gūglius, snukžurnalis, mažašvelnis ir kt.?.. Juk jie praktiškai irgi kilo iš pomėgių… Iš hobių… Laisvalaikio… Ar kartais net ir neturėjimo, ką veikti.
