Sutikau aš bare merginą, Charizma vardu,
Išgėrėm tekilos, nusmigom po sekso lovoj abu!
Ryte atsibudęs… „oi skauda galva!“
Mergaitės Charizmos neradęs šalia,
Dairiaus, kur padėjau iš vakaro aš piniginę,
Nes viešbutyje reiks sumokėt už prakeiktą nakvynę…
Suradęs pažiūriu, kad ten tuštuma –
„Ta kekšė Charizma apipiso mane!“
Štai tokiomis spontaniškomis ir nelabai gražiomis eilėmis norėčiau pradėti šiandienos įrašą apie rimtus dėdes ir charizmą. Taip tai dar vienas žodis, kurį esu įtraukęs į savo nemėgiamų žodžių sąrašą šalia tokių kaip motyvacija ir lyderystė.
Charizma… Niekas realiai nežino ir negali paaiškinti, kas tai yra ir tik viena aišku – tu ją turi arba ne! Panašiai ir su kitu žodžiu – „libido“. Tik čia daug aiškiau – jauti arba nejauti seksualinės traukos…
Tačiau grįžkim prie charizmos. Man dažnai sako, kad aš esu charizmatiškas žmogus, manęs gera klausytis, galėčiau būti puikiu dėstytoju, mokytoju, laidos vedėju, politiku ar šiaip oratoriumi… Taip, dažniausiai tai sakydavo moterys, su kuriomis tuo metu būdavau, o dabar šią mano savimeilės sau tenkinimo rolę užėmė žmona…
Charizma, charizma, charizma… „Tu turi charizmą!“ Kai išgirstu šiuos žodžius, taip ir norisi atsakyti: „pasakysi dar charizma, įstatysiu tau į šikną klizmą!“ Tačiau pats dabar užsiciklinau ir niekaip negaliu pereiti prie pagrindinės šio įrašo minties…
Praeitą savaitę su skirtingais žmonėmis, įstaigomis ir net per bendradarbių pasisėdėjimą bare viena pagrindinių pašnekesių temų buvo… Seminarai! Įvairūs seminarai, įvairūs pašnekesiai nuo apskritai naudos, „žvaigždžių“, organizavimo, pinigų, reklamos ir tos pačios charizmos…
Tuose pokalbiuose supratau, kad mano pašnekovai – tai dviejų tipų žmonės. Buvę kokio tais Karaliaus (Algirdo, o ne Lino) ar šiaip Jonausko seminaruose ir ne.
Pastarieji nėra labai įdomūs šio įrašo kontekste, bet tie, kurie buvo kažkokiuose seminaruose… Geriau jau kai kam į juos nevažiuoti…
Net keista, kiek per savo tikrai ne ilgą gyvenimą mačiau rimtų dėdžių ir tetų po kažkokių seminarų grįžusių į savo įmones ir pradėjusių įvairias „reformas“, kurias paskatino charizmos įtaiga ar idėjų hipnozė. Vienžo, grįžta žmonės atsigavę, pailsėję, su nauju požiūriu į pasaulį ir pradeda nesąmones.
Štai, prisimenu, kaip, kažkur nuklausę „Mars Lietuva“ pranešimą apie anų taikomą personalo politiką, darbuotojų atrankos principus ir t.t., vienos nedidelės įmonės vadovai sumąstė pas save įdiegti kažką panašaus – pridalino savo darbuotojams testukų, patys išsisprendę ir „atrūšiavo“ tuos, kurių rezultatai buvo panašūs į jų suvokimą ir tuos, kurie pažymėjo kažką ne taip. Pastariesiems buvo pasiūlyta keisti požiūri arba eiti lauk… Visiškas absurdas ir, deja, nežinau, kaip ten galiausiai baigėsi, bet iki tol buvę geri santykiai kolektyve vienu ypu buvo suagdinti.
Kitoj įmonėj po kažkokio vadybinio seminaro apie pardavimus buvo sumąstyta, kad pardavimų vadybininkams „reikia kelti konkrečias užduotis“… T.y., buvo pareikalauta atitinkamo skambučių, vizitų, susitikimų, pardavimų ir t.t. skaičių per tam tikrą laikotarpį. Šalia to buvo pakeista atlyginimų tvarka (iki minimumo sumažintas fiksuotas atlyginimas bei padidinti procentai nuo pardavimų), tam, kad padidintų žmonių motyvaciją užsidirbti… Rezultatas: įmonės apyvarta smuko kone dvigubai…
Na, čia turbūt du ir ryškiausi atvejai, kuriuos prisimenu. Žinoma, dar buvo žmonių, iš kurių po eilinio seminaro tekdavo prisiklausyti, kaip svarbu savimotyvacija, tikslų kėlimas, teigiamas požiūris į pasaulį ir situaciją bei kitų blevyzgų.
Galiu pasakyti tik tiek, kad prarastas realybės suvokimas dar niekam nepadėjo. Deja, charizmos akivaizdoje rimti dėdės ir tetos yra linkę prarasti sveiką nuovoką ir jiems nuo realybės pasireiškia savotiškas nocebo efektas.
Ne, nenoriu pasakyti, kad seminarai ar konferencijos yra blogai. Žinoma, kartais geriau, taip vadinami, „afterparty“… Kontaktų medžioklei…
Taip pat, praktiniai seminarai, kur išmokstama kažkas naujo, paaiškinami kokie nors praktiški kažkieno niuansai ir t.t., yra naudingi specialistams… Kita vertus, vis tos vadybinės teorijos ir jų ekspertai… Geriau jau kreiptis į konsultacinę įmonę, kurios ekspertai atvyktų į vietą, įvertintų procesus, pateiktų rekomendacijas ir idėjas, nes iš tų seminarų parsivežtos rimtos mintys, idėjos savoje terpėje atrodo nerimtai ir kartais net pražūtingai visai ekosistemai… Panašiai kaip Nilo ešeriai Viktorijos ežere…
