Antikinė mitologija… Kas tai? Tai praeitis. Tai istorija, kuri suformavo mus. Ji sukūrė žmogų. Tiksliau, jei būt preciziškais žodžio kalviais, norinčiais prilygti meistriškumu dievui Hefaistui, mitologija pati iš savęs (tai vadinama partenogeneze) „pagimdė“ žmogaus mąstymo struktūrą, pasaulėvoką bei pagrindinius principus, kuriais mes suvokiame pasaulį ir juntame jo didybę. Būtent praeitis įprasmina dabartį, todėl gilindamiesi į ją, galime išvysti ateities miražą… Tik dėl šio ,,fata morgana“ reiškinio antikinė mitologija kaip mūsų civilizacijos ištakos įgalina mus geriau suprasti ir paaiškinti aplinką, kurioje bujojame.
Mes tampame apdovanoti kaip Temidė ir įgauname aiškiaregystės dovaną, kuri leidžia pamatyti, jog dabartiniame moderniųjų technologijų amžiuje, kur komunikacijos procesas įgyja naują prasmę, žmonija vis atsiremia į archainius simbolius, kurių mes dažnai jau nebesuvokiame sąmoniniame lygmenyje…
Mitologija, sukurta visuotinio proto, veikia ir šiais laikais. Ji nugrimzdusi kažkur į gilią žmonijos pasąmonę. Ne, net ne į pasąmonę, o kažkur toliau… Į būtį… Tai savotiškas demiurginis principas, kuris kaip Eros iš suvokimo chaoso sukuria harmoningus dėsnius, kuriais vadovaujamės siekdami pakliūti į dievų buveinę – Olimpą, kas būtų dieviškosios tvarkos pažeidimas, nes reikštų žmogaus tapimą dievais ar bent jau vienų palikuonimis.
Mitologija su visomis savo prasmėmis, simboliais, interpretacijomis ir mąstymu tapo žmogiškosios prigimties pamatu bei įgimtosios nuodėmės sinonimu.
Sakoma, individą gali suprasti tik suvokęs praeitį, nes individas ir jo elgsena – tai visa praeitis, visas jo patyrimas, kuris susintezuotas išeina į pasaulį jo paties elgsenos ir žodžių pavidalu. Norint pažinti visuomenę, žmoniją, turi pažinoti jų kultūrinę patirtį, todėl nėra nieko keisto, kad norint paveikti visuomenės narį, turi suprasti pačios žmonijos prigimtį…
Reklama tai ir daro, kaip senovėje tai darė mitologija… Ji dabar, būdama aukščiau visko, tampa kulto objektu, prieš kurį nuolankiai nuleidžiame galvas.
Kas yra toji reklama?! Nežinome…. Mokomės, bet dar nežinome… Sąvokų apibrėžimai laikui bėgant keičiasi, tad remdamiesi Platonu, manome, jog reklama – tai įdėja, kurią empiriškai mes suprantame savo esme… Reklamos tikslu tampa žmogaus elgsenos ir mąstymo formavimas, kad jis pirktų konkretų produktą ar paslaugą, arba jo nepirktų. Nesvarbu… Esmė yra, kad ji privalo daryti poveikį… O tam būtina jį suprasti, virpinti tas mažas stygas, kurios gyvena žmogaus viduje ir yra vadinamos praeitimi, veikti jo sąmonę, jo esmę, jo priešgimiminį protą, aplink kurį is susiformavo sąmonė… Reklama yra apdovanota visom savybėm, įgalinančiom ją paveikti žmogų, ir, kaip gražioji Pandora atvožusi Epimetėjo turėto indo dangtį, paleido į šį pasaulį nuolatinį pavydo ir geismo jausma, kurio genami mes privalome pirkti…
Simboliai, mitai, jie visuomet atsikartioja žmogaus gyvenimo kasdienybėje… Reklama tai taip pat puikiai išnaudoja, bandydamos pakeisti žmogų… Ji – tarsi Kronas – praryja viską, kas yra gera ir gražu. Ji skverbiasi į mūsų gyvenimą ir nepaliaujamai „kruša“ mūsų protus, kaip dangiškasis Uranas nepaliaujamai ir be atodairos neatsitraukė nuo savo motinos – Gajos. Mes esame jauniausieji Žemės vaikai, todėl ir jaučiame jos virpantį pagalbos šauksmą, todėl, pasiėmę pjautuvą, ir turime atrėžti reklamos esmę…
