Kažkaip nelabai seku tą diskusiją apie tikybos privalomą ar nelabai mokymąsi, bet prisimenu dar laikus, kai mes galėjome rinktis tarp tikybos ir etikos, t.y., dar ėjau į mokyklą. Aš kaip doras katalikas (na, prieš pamokas ir po pamoku dar eidavau patarnautoju į šalia mokyklos esančią bažnyčią) išsirinkau etiką, nes šiaip dvelkė kažkokia mistika ir buvo neaišku, kas ta etika per dalykas yra.
Pamokas vedė direktorės pavaduotoja ūkio reikalams ir pamokų niekada nebūdavo – atrakindavo klasę palikdavo vienus ir eidavo tvarkyti ūkio klausimų. Taip per pusmetį apie etiką nieko ir nesužinojom. Antrą pusmetį etiką pasirinkusius nusprendė siųsti į pamokas kartu su pasirinkusiais tikybą, nes nesąmones krėsdavome, tad net pasirinkę etiką lankydavom tikybą. Nebeliko prasmės kitais metais užsirašyti į etikos pamokas, tad visi ir užsirašėme į tikybą, nes būdavo problemų su įskaitomis.
Taigi, o tikybos mokytojai pas mus ilgai neišsilaikydavo – „išėsdavome“. Rašydavom pareiškimus, kad netinkamai elgiasi ir pan. Na, turėjom mokytoją (mot.g.), kurios, prisipažinsiu nepamenu. Paskui buvo kunigėlis, kuris kviesdavosi berniukus pas save namo po pamokų „filmo žiūrėti“. Dar jis nevengdavo ir į kuprą vožtelėti ar šiaip už ausies ar plaukų timptelėti.
Atsikratėm per žygius to kunigėlio. Anas net į kitą kleboniją buvo perkraustytas už savo nuodėmes – toliau nuo parapijiečių pykčio. Klebonu patapo… Bet tai buvo gerai – gavom naują mokytoją, kuri tikybos pamokas padarė įdomiomis.
Anksčiau, kiek pamenu, buvo giesmių ir maldų kalimas. Paskui, kiek pamenu, patapo supažindinimu su religijomis, jų istorija, panašumais ir skirtumais. Tai buvo visai įdomu.
