Laikais, kai visi (na, bent jau dalis tai tikrai) susirūpinę laukia artėjančio krizės cunamio, kai diena iš dienos koneveikia valdžioje esančius fizikus, kai stebisi, kokių dar mokesčių valdžia neprigalvos, kai prisimenami pažadai pensininkams, kaupiantiems pensijas ir t.t., kai jaunas ir dirbantis žmogus priešpastatomas jau savo amželį nugyvenusiems, kai liberalios minties apologetai skatina valstybę taupyti ir susilaukia pritarimo šūksnių, kai bankas panaudojamas „amžiaus aferai“ – tokiais laikais ypač populiaru kalbėti, kad reikia dirbti ir uždirbti, netrukdyti tam, padėti žmogui, valstybei. Privatizavimas dar likusio valstybės turto, biudžeto išlaidų socialinėms ir kt. reikmėms karpymas, mokesčių reformos, valstybės skolinimasis – štai tokios nūdienos aktualijos, štai tokios svarstomos alternatyvos.
Kaip pasakytų vienas mano pažįstamas, „šiuo metu viešasis diskursas nukreiptas į makro arba abstraktųjį lygmenį, kai problemų sprendimai, t.y., konkretika slypi mikro lygmenyje.“ Čia kalbama būtų apie organizaciją, įmonę, „rankas“ – privatus vs. valstybinis.
Krizė, ne krizė, bet visais laikais atsiranda viskuo nepatenkintų optimizatorių ar efektyvintojų, matančių, kad galima daug sutaupyti, daug uždirbti, daug padaryti valstybei su savo valdomu turtu. Jau ne vieną kartą esu rašęs, ką manau apie tai – „kiekvienas gudrus, kol žiūri iš šalies“. Pačiu blogiausiu atveju, jei valstybei neina uždirbti, galima privatizuoti, kad gudrus imtų ir padarytų verslą, uždirbtų pinigų ir galiausiai per mokesčius pamalonintų valstybę.
Nenoriu tvirtinti, kad efektyvumo požiūriu privatus kapitalas, valdymas yra našesnis, geresnis, naudingesnis už valstybinį, nors tai yra tiesa. Nenoriu, nes žinau, kad „kiekviena lazda turi mažiausiai du galus“.
Gyvenimas jau toks dalykas, kad netikėtai varstyti tenka vienos „valdiškos kontoros“ duris. Tą „valdišką kontorą“ reiktų suprasti ne kaip kokią įstaigą, kuri atlieka kokias nors visuomenei naudingas ir reikalingas funkcijas, išlaikoma biudžeto lėšomis, bet kaip valstybės įmonę, kuri „daro verslą“. Tai potencialiai už keliasdešimt milijonų privatizuojamas objektas, kuris, mano manymu, jau seniai turėjo būti atiduotas verslininko rankoms, kad „darytų pinigą“.
Taip, žiūriu kaip verslininkas – matau perspektyvą, galimybę įstaigai dirbti ir uždirbti privačiose rankose. Dabar vegetuojama, nors gerai bent tiek, kad ne iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kitoks – žmogaus iš verslo pasaulio – požiūris leidžia matyti, ką reiktų pakeisti, ką reiktų padaryti, bet dabar tai yra tipiška biurokratinė kontora, serganti visomis valdiškoms įstaigoms būdingomis ligomis.
Na, pvz., kam reikalingi 100 darbuotojų, jei jie praktiškai nedirba?.. Kam reikia net 4 santechnikų, 3 elektrikų, 2 ūkvedžių, 1 inžinieriaus ir 1 ūkio dalies vedėjo, jei lemputei pakeisti ar kranui užsukti užtektų ir vieno ūkvedžio? Kam reikalingas automobilių parkas su 8 mašinomis, 1 traktoriumi ir tiek pat vairuotojų? Galima būtų tęsti…
Net „plika akimi“ matosi milžiniškas potencialas taupymui, efektyvumo didinimui, uždarbiui! Pirmas dalykas, kurį padaryčiau – atleisčiau iškart pusę darbuotojų, nes jie nereikalingi!!! Po savaitės atleisčiau dar pusę likusių, nes valdiškoje kontoroje dirbama ne taip kaip privačioje – ten darbo našumas dvigubai didesnis (vien jau vaikščiojimo iš kabineto į kabinetą bei kavos gėrimo greitis mažiausiai dvigubai spartesni). Likusiems – sumažinčiau atlyginimus per pusę… Taip, teisingai suskaičiuota – privačiam sektoriui dirbantis per tą patį laiką padarytų dvigubai daugiau darbo už dvigubai mažesnį atlyginimą!!!
Tai ne vieninteliai taupymo rezervai, bet jau nesiplėsiu. Liksiu prie darbuotojų ir pasakysiu, kad veikiausiai per pusę metų įstaigoje, kurioje darbuotojų amžiaus vidurkis 50 metų plius, kur vidutiniškai žmonės dirba 15 metų, o yra ir nemažai išdirbusių gerokai ilgiau ir menančių, kaip gera buvo sovietmečiu, neliktų nei vieno dabar ten dirbančiojo – tokie verslui nereikalingi, jie jau išbrokuoti. Čia apsidžiaugtų visi, kurie svarsto, kaip sukurti vietą jaunam žmogui, kad jis liktų Lietuvoje, jei pasakyčiau, kad būtų būtent čia darbo vietos jaunimui. Vietos, kurias užima tam jaunimui į tėvus ar net senelius tinkantys piliečiai…
Tik va, o ką valstybei daryti su tais „išbrokuotaisiais“ po to?.. Kito darbo jie veikiausiai nebegaus ir dėl amžiaus ir dėl to, kad nesugebėtų dirbti ir yra visiškai neprisitaikę prie įprastinių verslo reikalavimų. Optimistas pasakys, kad jie patyrę, specialistai… Deja. Nenuostabu, kad dabar jie bijo privatizavimo – jie supranta, kad „šakės būtų“. Galvoja emigruoti, bet neįsivaizduoja kur ir ką darytų, jei įvyktų scenarijus „kas būtų, jeigu būtų“.
Taigi, potencialiai išlaikytiniai ir bedarbiai – kelios dešimtys, kas regione būtų labiau juntama nei kokiame mieste. Paradoksalu, bet verslas padidintų efektyvumą, sumokėtų į biudžetą mokesčių tam tikrą sumą, o vat pinigėliai būtų skirti „išbrokuotųjų“ išlaikymui… Va čia jau būtų užduotis buhalteriams nuspręsti, ar „darom verslą“, ar reikalingas šitas „bardakas“…
