„Kiekvienas žino savo teises, bet dažnai užmiršta pareigas!“ – šią frazę tokia ar panašia dažnai komunikuoja įvairios instancijos: mokytojai skundžiasi mokinių indiferentiškumu, kurio negali pažaboti; kelių policininkai vis primena, jog sėdėjimas už vairo neša atsakomybę ne tik už savo bet ir aplinkinių sveikatą; politikai dažnai apeliuoja į kolegų veiksmus ir pan. Taip, pareigos dažnai užmirštamos, todėl kartkartėmis galima išvysti vienokią ar kitokią iniciatyvą, kurios tikslas – priminti sustabarėjusiai visuomenei, kad reikia vairuoti saugiu greičiu ar kad būtina viešajame transporte įsigyti bilietėlį.
Kartais tokios pastangos priminti žmogui, ką jis privalo daryti, pasitinkamos šypsena, bet kur kas dažniau pasipiktinimo banga: „Kodėl turiu surinkti savo šuns š…, jei ir taip visur pri…kta?!” Įdomiausia, jog turbūt tokį nepasitenkinimą reiškia tie, kurie puikiausiai žino savo teises ir beskrupulingai pasiryžę suėsti kiekvieną, kuris tik kėsinasi į jų realias ar įsivaizduojamas gėrybes ar privilegijas: dažnai prekybos centruose galima pamatyti ginčus dėl kelių centų netikslumo, atiduodant grąžą, nerečiau per šventes daugiabučio kaimynė, kurios šuo kaukia naktimis, pasibalados į duris dėl per trankiai grojamos muzikos. Pavyzdžių galima pateikti ne vieną ir ne du, bet surasti priežastį, kodėl žmogus žmogui tapo didžiausiu priešu, nėra taip lengva dėl pačios problemos kompleksiškumo.
Vyresni žmonės dažniausiai kreivu žvilgsniu palydi jaunimą, kuris geria, rūko, keikiasi ir demonstruoja akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams. Tik dažnai nesusimąstoma, kad šie žmonės tiesiog vadovaujasi įgyta patirtimi šeimoje, mokykloje ir net viešajame transporte. Neveltui sakoma, kad „obuolys nuo obels netoli tenurieda“. Dėl šios priežasties reikėtų visų pirma pažvelgti į save, kad suprastume, ką iš mūsų atėmė sovietmetis ir nepriklausomybės nepritekliai – ogi žmogiškąsias normas bei vertybes. Būtent jų trūkumas sąlygoja autoritetų bei sektino elgesio nebuvimą. Net elementari pagarba ir užuojauta savo artimui tapo silpnumo požymiais, nes tik tas, kuris sugeba už save pastovėti, susilaukia visuomenės simpatijų, ką aiškiai parodo populiariausi Lietuvoje žurnalai moterims su savo „neįtikėtinomis“ sėkmės istorijomis. Galbūt šis vertybių persikainavimas įtakojo visuomenėje vykstančius procesus: nėščios moters niekas neužleis eilėje parduotuvėje, vos pajudančio senuko neperves per gatvę, neprieis prie nuvirtusio žmogaus pažiūrėti, ar jam nieko blogo nenutiko ir t.t. Visi kažkur skubame – kas į darbą, kas po darbo namo, kur laukia antroji pusė ar vaikai – tik ar susimąstome, kad yra žmonių, kurie negali spėti su mūsų tempais.
Artėja Seimo rinkimai, tai gal vertėtų pradėti reikalauti valdžios spręsti ne tik spręsti ekonomines ar politines problemas, bet ir mažinti socialinę atskirtį bei ugdyti socialiai atsakingą visuomenę? Juk susvetimėjimą ir priešiškumą galima pažaboti ne vien lozungais bet ir asmeniniu pavyzdžiu…
P.S. Paskelbta: 2008-04-09 23:10
