,,LEO LT įstatymo pasirašymas“ – tai turbūt labiausiai kritikuojamas Lietuvos prezidento sprendimas nuo Mažeikių istorijos laikų. Pripažinsiu, kad nesu tiek susipažinęs su pačiu projektu, kad galėčiau analitiškai įvertinti šio sprendimo pasėkmes šalies ūkio raidai – neskaičiau sutarčių, nedalyvavau derybose, nežinau visų sąlygų ir valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Dėl šios priežasties straipsnyje mėginsiu pažvelgti ne į patį ,,liūtuko“ projektą, bet į masinio komunikavimo priemonėse pateikiamus kontrargumentus šio projekto būsimai naudai, kuriuos galima išskirti į dvi kategorijas – tai politiniai ir populistiniai pasisakymai televizijoje, radijuje, spaudoje ar internete, kuriuos vienija savotiška neapykantos forma demokratiškai išrinktam Lietuvos prezidentui.
Išsamesnę analizę pradėsiu nuo politikų pasisakymų, kurie orientuojasi į valstybinį interesą. Visų pirma, tai yra įvairaus plauko opozicionieriai, kaupiantys politinį kapitalą prieš artėjančius Seimo rinkimus. ,,Leo LT“ projektas jau dabar duoda jiems dividendus, nes, naudodamiesi masių psichoze, jie plačiai reiškiasi, kviesdami valdančiuosius viešai diskusijai. Panašu, kad jie gavo puikų kozirį, kuriuo naudosis dar ilgai, kol nurims aistros. Kita vertus, eilinis Lietuvos pilietis jau yra pavargęs nuo valstybinės reikšmės sprendimų priėmimo, nes suprato, kad ir kaip ten bebūtų, jo piniginė pastorės tik laimingo atsitiktinumo dėka. Dėl šios priežasties, mano manymu, kur kas didesnę reikšmę artėjančiuose rinkimuose turės artimesni eiliniam piliečiui valdžios sprendimai kaip Ligos ir motinystės įstatymo pataisos, atlyginimų augimas, infliacija ir kiti tiek pozityvūs, tiek negatyvūs aspektai. Galbūt dėl šios priežasties vyraujanti politinė retorika yra ganėtinai nuosaiki ir esminiu kritikos objektu pasirinkta veikiau ne paties projekto būtinybė, bet jo realizavimo modelis.
Jei į pirmuosius argumentus galima žiūrėti ganėtinai įtariai dėl politikavimo, tai ,,visuomenininkų“ kritika veikiau yra elementariausia manipuliacijos masėmis forma. Šiai grupei atstovauja įvairios pakraipos visuomenės veikėjai, kurių tikruosius interesus gaubia paslapties šydas. Vieni jų yra nuolatiniai prezidento kritikai, kurių pasisakymai, nuomonės, komentarai dygsta kaip grybai po lietaus, vos tik šalies vadovas žengia vienokį ar kitokį žingsnį. Šie žmonės, neminint jų pavardžių, veikiausiai visada yra pasiruošę dvejopo pobūdžio šablonus: kai prezidentas patvirtina savo parašu kontaversišką įstatymą, abejojama jo paties ar jo aplinkos intelekto gebėjimais ir deklaruojama jo nepagarba eiliniam Lietuvos respublikos piliečiui, o kai jis pasinaudoja savo ,,veto“ teise, prezidentas kaltinamas trumparegiškumu ar ieškoma paslėptų interesų. Tokie postringavimai nepretenduoja į kritikos, kuri susideda iš pagarbos ir konstruktyvių argumentų, bet veikiau į demagogijos apibrėžimo rėmus.
Kita grupė ,,visuomenininkų“ reiškia savo nepasitenkinimą veikiau dėl informacijos stokos, kas parodo, jog valdžia netinkamai vykdo visuomenės informavimo kampaniją, kuri būtina, jei norima užtikrinti viso šio proceso skaidrumą. Šių pavienių asmenų ar jų grupių požiūris paremtas baimėmis, sąlygotomis gandų ar informacijos nuotrupų. Pagrindiniai argumentai, kodėl ,,LEO LT“ yra Dievo rykštė yra dėl būsimo elektros kainų augimo, pinigų plovimo, valstybės parceliavimo, ,,Maximos“ protegavimo ir pan, tad pamėginsiu į keletą jų pažvelgti išsamiau.
Elektros energijos kaina yra opiausias aspektas eiliniam vartotojui, dėl šios priežasties energetinio nepriklausomumo faktorius netenka reikšmės statistinio lietuvio sąmonėje. Žmonės nesupranta, kodėl šalyje, turinčioje vienintelę naftos perdirbimo gamyklą ir atominę elektrinę už jų gaminamus produktus turi mokėti daugiausiai regione, kas paprastai paaiškintina valdymo bei gamybos kaštais ir atitinkama kainodaros strategija, kainą padarančia konkurencingą rinkoje. Būtent konkurencija verčia kaimyninėms valstybėms parduoti pigiau nei vietiniams vartotojams, kuriems, įgyvendinus ,,LEO LT“ projektą, tektų padengti jo kaštus. Vietinės energetikos rinkos monopolizavimas leidžia diktuoti sąlygas, bet, kita vertus, valstybė įgauna svertą, leidžiantį padidinti savo patrauklumą aktualizuotam užsienio investuotojui, galėdama jam pasiūlyti žemesnę nei rinkoje elektros energijos kainą. Šis potencialas gali būti svarbus ekonomikos augimo garantas, bet tai tiesiogiai neįtakoja eilinio Lietuvos piliečio pajamų. Visa tai sąlygoja nepasitenkinimą, kurį dar paskatina nuogirdos, kad ES būtų Lietuvai ,,dovanojusi“ alternatyvių energijos šaltinių jėgaines, kurių gamybinių pajėgumų užtektų vietinei rinkai, kad kainos neaugtų.
Kitas argumentas remiasi stambaus kapitalo protegavimu, įsidedant dalį į savo kišenę. Tai yra savotiškai vieša paslaptis, kad iš visų didesnių projektu pasipelno visi suinteresuoti asmenys. Kita vertus, kiekvienas projektas ir yra vykdomas tam, kad jį vykdantys asmenys gautų apčiuopiamą naudą, tad toks argumentavimas tėra tik nuoskauda, jog ,,prie lovio“ sėdi kažkas kitas, kas ir susižers ,,gražaus pinigo“. Galiausiai ir ,,Maximos“ klausimas, kuris neramina kiekvieno tikro lietuvio širdį gali būti taip pat apibendrintas – pavydas, jog būtent ši bendrovė ne tik savo mažmeninių prekybos tinklų dėka, bet ir visai kitais būdais stengsis uždirbti. Kita vertus, ši kompanija pati kalta dėl tokio visuomenės nusistatymo dėl savo elgesio tiek su klientais, tiek su tiekėjais, bet geresnio kandidato Lietuvoje paprasčiausiai nėra, nors tai ir geriausias variantas iš pačių blogiausių Nedaug Lietuvoje įmonių, turinčių tokį kapitalą ir jau dirbančių energetikos sektoriuje, o ir visų alternatyvų galimybės ir kompetencija taip pat nėra neabejotini, nes stambus kapitalas turi savo užmačių, tarp kurių pagrindinė – tai pelno siekimas.
Turint visa tai omeny, galima pasveikinti Prezidentą (sąmoningai šį kartą rašau iš didžiosios raidės), padarius reikšmingą sprendimą, kurio rezultatą parodys laikas. Tik iš anksto galima pasakyti, kad net ir po ilgo laiko nuomonių šiuo klausimu bus įvairovė.
P.S. Paskelbta: 2008-02-25 22:46
