Skaitau aš naujausią Liutauro komentarą apie pensijas ir… suprantu, kad jis man nepatinka, nors, atrodytų, jis šiandien ir aš maždaug prieš mėnesį, iš esmės, kalbame apie tą patį – esamo socialinio draudimo sistemos principo problemas.
Nepatinka man kaip vartojama „dekonstrukcijos“ sąvoka! (Ech, kaip būtų gerai čia prisikviesti semiotikos žinovą Rokiškį, kuris net išsijuosęs dekonstruoja kalbainius. Tik jis tinklaraščių neprenumeruoja ir skaito iš atminties…)
Dekonstrukcija, vadovaujantis tokio Žako Deridda, kuris laikomas jo autoriumi, mintimis, turėtų leisti išskaidyti kažką, kad paskui būtų galima visa tai sudėti atgalios, supratus prasmę.
Iš esmės, norint suprasti Derrida, reikia suvokti, kad nėra vienos visa apimančios tiesos ar problemos sprendimo, nes visada yra alternatyvos. Dekonstrukcija reikalinga tam, kad sugriautų esamą įsitikinimų hierarchiją ir leistų suvokti visumą ir prasmę.
Tuo tarpu, cinizmas – tai visuotinai priimtinų principų ir tiesų nepripažinimas ar neigimas. Taigi, cinizmas ir dekosntrukcija stovi greta – cinikas užsiima dekonstrukcija savo tiesos pateikimui.
Jei paneigsi teiginio paneigimą, įrodysi teiginį tiesiog užsiimsi retorika (iš anksto suplanuotu argumentų dėliojimu dialektine tvarka), ką savo komentare ir daro Liutauras Ulevičius. Tipiška „piaršikams“…
Galbūt nebūtų šio įrašo, jei komentaro pavadinimas atitiktų turinį. Pvz., ciniškai apie „užsidirbtas“ pensijas arba Uždirbtos pensijos“ dekonstrukcija. Bet ne… Čia cinizmo dekonstrukcija!
Va šioje vietoje galima įsivelti į diskusiją, apie kieno cinizmą kalba – Liutauro ar „pensininkų“, galima sakyti, kad kažką ne taip suprantu… Tik, iš esmės, po cinizmo dekonstrukcijos nebeturėtų likti cinizmo. O tekste jo pilna!
Taigi, ar galima, objektą dekonstruojant, gauti tą patį objektą?.. Štai kur klausimas!
