Po ilgos pertraukos, nors jau buvau nusprendęs neberašyti jokio BLOG’o šiame portale, visgi, almo prašymu, rašau… Rašau diskusijai, nors, esu įsitikinęs, ji nieko nepakeis ir neduos. Turiu pripažinti, kad nežinau, ko reikia pokyčiams ir populiarus pasakymas „gal pradedam keistis nuo savęs“ šioje vietoje skamba daugiau nei juokingai.
Iš pradžių buvau užmanęs šį BLOG’ą pavadinti „Profesionalumo stoka“, bet ilgiau pamąstęs pasirinkau kitą pavadinimą. „Vis dėlto o bet tačiau kadangi“ šiame BLOG’e nenutolstama nuo profesionalumo priešpastatymo „diletantizmui“ bent jau mano suvokimo lygmenyje, kas tai yra. Tad pirmiausia pradėsiu eiti prie krepšinio temos „tiesiai per aplinkui“…
Jau daugelį kartų kalbėta, kad Lietuvoje klesti neprofesionalumo kultas: valdžioje sėdi diletantai, leidžiantys bet kokius įstatymus; mokslas ar švietimas – neprofesionalumo viršūnė, kai universitetuose, mokyklose jaunuolių galvon kalama bet kas, o ne tai, ko reikia, bet net ir tai daroma atmestinai; verslas pas mus vis dar neišbrenda iš turginio lygmens, kai parduodamas ne koks nors sukurtas produktas, o perparduodama tai, kas pigiau įsigyjama „lenkuosna“; apie teisę, mediciną, bažnyčią, žiniasklaidą – apskritai apie viską galima kalbėti ir kalbėti. Užtenka atsiversti kokį nors naujienų portalą ar laikraštį ir kiekviename straipsnyje rašoma apie tą patį – kaip kažkas kažko nesugebėjo atlikti ar padaryti tinkamai…
Kartais pagalvoju, kad iš svetur atėjęs „know how“ principas buvo priimtas lietuvaičių išskėstomis rankomis – dabar visi viską žino, kiekvienas yra visa ko ekspertas, bet, deja, poslinkių į teigiamą pusę nematyti… Žinoti, kaip daryti, dar nereiškia daryti, kaip reikia, o mes gyvename žinių visuomenėje… Deja, skendime neprofesionalumo liūne…
Ne išimtis ir Lietuvos krepšinis. Šalis, kuri didžiavosi savo krepšiniu, skambiomis pergalėmis, savita ir unikalia krepšinio mokykla tapo trijų milijonų ekspertų kraštu. Nežinau, anei kaip, anei kodėl taip atsitiko, bet turime, ką turime – diletantizmą visur ir visada. Keisčiausia, kad tai laikoma profesionalumu…
Šiais laikais Lietuvoje forma eina prieš turinį. Kad suprastumėte, apie ką kalbu, pateiksiu keletą pavyzdžių iš krepšinio pasaulio.
Kažkada teko skaityti tokią „pasakėlę prieš miegą“ apie GWB atsiradimą. Esmė buvo ta, kad grupelė Žalgirio aistruolių atkreipė dėmesį, kad trūksta komandai palaikymo dvasios iš senųjų „fanų“ pusės. Dėl šios priežasties susibūrė ir ėmė deklaruoti komandos palaikymą. Na, žinoma, jie teisūs – ne vienas ranką prie dūšios pridėjęs gali pasakyti, kad jam Žalgirio kovos nebe tokios, kaip buvo „legendiniais“ laikais. Jos nebeturi tokio principingumo, tokio emocinio atspalvio. Žalgirio vardas prarado savo prasmę ir vertę – tiesiog krepšinis ir tiek… Viskas būtų gal ir neblogai, kad atsirado nauja komandos sirgalių karta, bet tai, kokį kelią jie pasirinko, aš įvardinčiau savotiška poza, norėjimu išsiskirti. Plakatai, skanduotės , visas kitas šlamštas – tai tik išoriniai palaikymo atributai, kurie buvo akcentuojami. Tačiau visa tai be dvasios ir įdėtos širdies neturi jokios prasmės.
Ne, neteisiu GWB už palaikymą ir jo formą, supraskit teisinga. Taip pat nesakau, kad jie neįdeda širdies – ne man apie tai spręsti. Tačiau apskritai „fanų“ fronte juntamas kažkoks „poviškumas“ – „va aš palaikau, o tu du…as“. Ir tai liečia ne vien Žalgirio, Lietuvos Ryto fanus – visus alei vieno. „Aš kiets, nes palaikau Žalgirį.“ „Tu l…pas, nes palaikai Rytą.“ Man visame tame trūksta dvasios… Ir nelaikau aš to profesionaliu komandos palaikymu…
Tam, kad būtų aiškiau, apie ką šitas blogas – štai kitas pavyzdys…
Keliasdešimt metų jau kaip „prisiekęs“ Žalgirio sirgalius deklaruoja krepšinio portalo komentaruose, koks jis ištikimas… O kitame komentare linki komandai pralaimėti, nes treneris prastas… Na taip… tai lojalumas… Keliasdešimt metų laikomas jausmas komandai, kas sudaro tam tikrą tikrojo palaikymo patirtį – vieną iš profesionalumo komponentų – staiga pavirsta tokiu iškreiptu palaikymu…
Arba kita situacija…
Vaikšto per rungtynes treneris šalia aikštės apsirengęs kostiumu, brangesniu nei pusės Halėje susirinkusių (įskaičiuojant ir vaikus) mėnesinės pajamos, paima kartais minutės pertraukėlę ir per ją: „Ėėėė… Markus… Markus… ėėė…. Mantai… Mantai… Travis… Ėėėė… Go…“. Paklaustas po rungtynių vienas iš jaunųjų talentų, ką nurodė treneris, leisdamas į aikštę, atsako: „Nieko…“
Dar daugiau…
Žaidėjai aikštelėje, kaip ne vienas pastebėjo, šiais laikais dažniausiai tiesiog „žaidžia“… Tačiau ne kovoja… Iš visos širdies, visų jėgų… O juk dažnai sportas lyginamas su glaiatorių kovomis, kur kiekvienas mūšis būdavo už savo gyvybę… Dabar profesionalu… profesionalu tiesiog atbėgioti tam tikrą laiką ir pasiimti pinigus atlyginimo pavidalu…
Vėl…
Anksčiau per nespalvotą „Šilelį“ matydavai visus svarbiausius rungtynių momentus, paaskui atsirado mada kartoti viską televizininkams, kas kartais neleidžia pamatyti esminių, įdomiausių ir gražiausių rungtynių momentų…
Dar…
Jei anksčiau komentatoriai ir visokie ekspertai varžybų metu ar per pertraukėles iš tikro demonstruodavo savo supratimą krepšinyje, komentuodami gynybos schemas, žaidėjų išsidėstymą, problemas, tai dabar pusę rungtynių blevyzgoja apie galimybes patekti į kitą etapą…
Vėl…
Net ir interneto platybėse atsiranda ekspertų, save pristatančių treneriais, teisėjais, žaidėjais, puikiai susigaudančiais krepšinio pasaulyje… Deja, iš tokių dažniau išgirsi: „tu d..nas, nesupranti, o vat aš esu…“ Vietoj to, kad jie kažką paanalizuotų apie rungtynes, pateiktų savo pastebėjimus, krtitiką, jie užsiima niekais – „analizuoja“ likusio pasaulio brandą, suvokimą, žinias…
Galima tęsti ir tęsti… Deja, tai nieko nepakeis. Bijau net prognozuoti, kur visa tai nuves…
P.S. Paskelbta: 2009-12-11 17:42
