Iš pradžių galvojau parašyti tris įrašus temomis: „Ar rašytinės žiniasklaidos dienos suskaičiuotos?“, „Ar tinklaraščiai yra praeities reliktas?“ ir „Kodėl aš rašau?“. Pirma tema – tai seniai kirbėjęs klausimas, kurį vėl sukėlė nesena mano diskusija su žmona apie žiniasklaidos ateitį. Antra tema – taip pat seniai išdiskutuota, bet norėjau vėl sugrįžti, nes pasikeitė mano požiūris. Galiausiai trečioji – tai mano išpažintis pačiam sau ir paaiškinimas, ko aš siekiu, rašydamas šį tinklaraštį.
Trys neblogos temos, kurių dvi yra gerokai nuvalkiotos blogosferoje, o trečioji – pablevyzgojimas apie save. Tik būna taip, kad kartais netikėtai ima ir pradeda veikti smegenys – netikėtai supratau, kad visas šias tris temas sieja viena – rašymo baigtis: pirmos dvi kalbą apie rašymą, o paskutinė pateikia priežastį. Taigi, rašau kiek ilgesnį įrašą, kuri padalinsiu į tris dalis. Šiandien pristatau pirmąją dalį.
Ar rašytinės žiniasklaidos dienos suskaičiuotos?
Kalbėti apie žiniasklaidos pabaigą, mano manymu, yra absurdiška, nes pati sąvoka „žiniasklaida“ – tai žinių, informacijos, naujienų skleidimas, platinimas pradedant komunikacija „iš lūpų į lūpas“, baigiant paskutinių metų trend‘u – socialiniais tinklais.
Žinoma, moderniam žmogui žiniasklaidos pabaigą lengva įsivaizduoti kaip Interneto išjungimą, kai nebegali gauti naujausios informacijos iš dominančios srities. Tik realiai bet kokiai gyvybės formai (o gal net ir ne tik gyvybės formoms, bet ir energijai apskritai – Visatos plėtimąsi gal galime traktuoti kaip tam tikrą informacijos sklaidą, vertinant iš už Visatos ribų esančio – dieviškojo – požiūrio taško) yra būdingas informacijos dalinimasis – pvz., DNR sekos perdavimas ateities kartoms.
Kita vertus, terminas „žiniasklaida“ paprastai buityje ( o gal net ir mokslinėje literatūroje) nėra labai tapatinamas su informacijos perdavimu. Jis veikiau naudojamas kaip pakaitalas kitam terminui – „žurnalistika“. O žurnalistika yra procesas, kurio metu generuojamas informacijos srautas. T.y., žurnalistika apima informacijos surinkimą, vertinimą ir sklaidą. Taigi, jei žurnalistika apskritai yra procesų visuma, mes galime kalbėti apie josios pabaigą – kiekvienas procesas turi pradžią, vadinasi, turi ir pabaigą.
Taigi, kas yra toji žiniasklaida (toliau vartosiu šį terminą kaip žurnalistikos sinonimą)? Iš esmės informacijos perdavimas, kuris, kaip anksčiau minėta, gali turėti daugybę formų: žiniasklaida gali būti skaitalas, gali būti garsai, gali būti vaizdas – iš esmės viskas, ką gali įsisavinti žmogus.
Kartu su technologijų pažanga keitėsi ir informacijos pateikimo formos. Gal ne visai būtų teisinga sakyti keitėsi, veikiau jų daugėjo – kalbinę bardų ir trubadūrų informaciją su laiku papildė vienuolių rankraščiai, kuriuos vėliau spausdintos knygos ir spauda, kurios dar vėliau radijas ir televizija, o galiausiai – Internetas, kuriame irgi būta savų virsmų, pvz., tinklaraščių atsiradimas.
Paradoksalu, bet sulig naujos formos atsiradimu, o gal veikiau net nujaučiant, kad senoji forma išsisėmė, prasidėdavo gąsdinimai ir bauginimai apie senosios formos mirtį: atsiradus radijui, o vėliau televizijai taip buvo kalbama apie rašyto žodžio galą, radijo galą prognozavo televizijos atsiradimas, televizijos galą prognozuoja Internetas. Paradoksalu, bet Internetas vėl atgaivino rašytą žodį…
Žinoma, pats Internetas gali keistis – virtuali realybė gali tapti tikrąja, su visais vaizdo, garso ir uoslės potyriais. Daug mokslinės fantastikos knygų ir filmų yra išleista šia tema. Ar tai reikštų rašymo pabaigą?.. Galbūt, bet tam turėtų pasikeisti žmonija, kuriai rašytinė informacija yra viena svarbiausių pasaulio pažinimo priemonių: nei vaizdas, nei garsas, nei uoslė nesuteikia kol kas žmonėms tiek interpretacijų galimybių, nelavina taip proto ir gebėjimo suprasti kaip tekstas.
Nežinau, ar būta kokių nors mokslinių informacijos suvokimo tyrimų (tikrai jų būta, bet dabar nesirengiu jų ieškoti), bet, mano manymu, geriausiai suvokiama yra būtent tekstinė informacija. Tai yra sąlygota mūsų pačių mokymosi proceso – nuo pat mažų dienų esame priversti skaityti vadovėlius, vėliau mokslinius straipsnius universitetuose, visokias instrukcijas ir t.t.
Šioje vietoje galima diskutuoti, kad kai kuriems žmonėms aprašymų nepakanka, jiems reikia parodyti ir tikrasis suvokimas atsiranda matant kaip ir ką daro kitas. Kitais žodžiais tariant, tik per praktiką ateina suvokimas, o ne per skaitymą. Tačiau čia jau būtų ugdymo sistemos kritika. Aš vadovaujuosi anksčiau išsakyta prielaida – tekstas leidžia mums suvokti principus ir paaiškinti priežastis.
Kita mano prielaida – vaizdinė ir garsinė informacija nėra visiškai įsisavinama. Taip yra todėl, kad žmonės ieško esmės ir nesigilina į detales, kurias daug sunkiau pastebėti vaizdo medžiagoje ar garso įraše (kuriame gali būti netgi įvedamos informacijos detalių korekcijos, kurios pateikia visiškai kitokią pranešimo prasmę). Tam, kad geriau perteikčiau mintį, pasitelksiu vieną asmeninį pavyzdį.
Anksčiau maniau, kad Artūras Račas yra idiotas. Tokį įspūdį buvo sukūrę jo komentarai televizijos ir radijo laidose. Nesupratau, kodėl jis laikomas ekspertu, ar kokiu tai analitiku. Galbūt taip būdavo todėl, kad nesąmoningai blokuodavau kai kuriuos jo pranešimų/komentarų momentus, t.y., girdėdavau tai, ką norėdavau girdėti, priklausomai nuo mano individualaus situacijos vertinimo ir situacijos, kurią aptardavo Artūras Račas pateikiamo konteksto. Pvz., jeigu man atrodydavo, kad vienas ar kitas vyriausybės sprendimas yra geras, o Artūras Račas pateikdavo savo „kompetetingą“ nuomonę laidoje apie blogą vyriausybę, aš automatiškai suabejodavau jo kompetencija, žiniomis, analitiniais gebėjimais ir autoritetu, priskirdamas jam etiketę – „dar vienas idiotas“.
Šis vidinis nusistatymas ilgą laiką būdavo priežastis, kodėl aš neskaitydavau A. Rašo tekstų, jo tinklaraščio. Jeigu kas nors kokioje diskusijoje paminėdavo mano minimą asmenį, automatiškai neigiamai būdavau nusistatęs oponento atžvilgiu. Vidinis blokas.
Tačiau ilgainiui nutiko toks dalykas, kad A. Račo pavardė atsirasdavo kituose mano skaitomuose tekstuose. Žmonės jį cituodavo, atsakydavo, tai prisiverčiau ir aš paskaityti originalų šaltinį. Ir supratau, kad tai anei koks idiotas, anei nekompetetingas žmogus pateikti savo vertinimą. Tekste galima perskaityti daugiau, matyti argumentaciją ir interpretuoti jo prasmę. Žinoma, tai nereiškia, kad visada dabar pritariu A. Račo pozicijai, bet…pasikeitė mano asmeninis požiūris į jį.
Sekmadienį vėl žiūrėjau TV3 „Savaitės komentarus“. Dabar nepacituosiu, ką ten per kelių sekundžių komentarą pasakė A. Račas, bet tikrai, jei nebūčiau skaitęs jojo tekstų, pagalvočiau – eilinis pastarojo nusipezėjimas…
Darau tokią išvadą, kad televizija ar radijas nesugeba pateikti pilnai išvystytos minties, ką gali padaryti tekstas. Taip yra todėl, kad veikiausiai tam gailima laiko ir vietoj kokio analitiko komentaro…
„Ši vyriausybė neišvengė klaidų, kurių chrestomatine galima laikyti naktinę mokesčių reformą. Kita vertus, jos veikla suteikė Lietuvos valstybei taip reikalingo valdymo stabilumo krizės laikotarpiu, kas leido stabilizuoti viešuosius finansus ir, nepaisant nedarbo bei emigracijos augimo mastų išlaikė valstybės mokumą. Taigi, vertinant opozicijos raginimus atsistatydinti ministrui pirmininkui, mano manymu, tai yra nepagrįstas realia situacija politikavimas, už ką jai teks atsakyti per ateinančius rinkimus.“
…lieka tik paryškintos jo vietos, turinčios visai kitokią prasmę.
Taigi, tekstas yra būtinas, siekiant pateikti individualų vertinimą. Čia galima kalbėti apie rašytinės bulvarinės žiniasklaidos („žvaigždžių spindesys ir skausmas), publicistikos (eilinės „muilo operos“ su klasikiniais dramaturgijos elementais) ir net tiriamosios žurnalistikos – viso to, kam nereikia suvokimo ir užtenka tiktai potyrio, t.y., „prisilietimo“ prie tam tikros informacijos – formos pabaigą. Kita vertus, analitinė žiniasklaida be teksto, o tuo pačiu be rašymo neįsivaizduojama. Bent jau tol, kol nepasikeitė pats žmonių suvokimo ir mąstymo principų algoritmas.
