Tai ilgai brendęs įrašas, nors visada maniau, kad apsieisiu be jo. Čia nieko nerasite apie grafomaniją kaipo tokią: apie tai galite pradėti skaityti Vikipedijoje, o baigti susivokti kokiame to vardo tinklaraštyje. Tiesiog pribrendo laikas sudėlioti visus taškus ant raidės „i“.
Yra žmonių, kurie, apsilankę čia, nusistebi, kokio čia dar grafomano užrašai. Veikiau „pseudografomano“. Nieko jiems neaiškindavau – nemačiau prasmės. Nematau ir dabar, bet parašysiu šiame įraše.
Kai užpraeitų metų pabaigoje nusprendžiau atgaivinti savo „blogeriavimą“, galvojau, kokį čia pavadinimą uždėjus – ta pati problema buvo ir gūdžiais 2008 metais. Pirmą kartą išsprendžiau tai paprastai – man tai buvo „mano blogas“, kitiems – „Manto blogas“. Summa summarum, buvo „Man(t)o blogas“. Paprasta, neišradinga, neišraiškinga kaip ir mano rašymo stilius, pasirenkamos temos ir t.t. Nenuostabu, kad greitai ir apleidau rašymą…
Užpraeitų metų pabaigoje sumąsčiau, kad reikia grįžti prie rašymo savo malonumui ir pradėjau ieškoti tinkamo pseudonimo. Nenorėjau rašyti savo vardu – neįdomu, negali būti savimi visą laiką. Deja, visi geriausi jau buvo užimti, o naudoti tų senų, kuriuos naudodavai dar tokiame „mirke“ ar forumuose nenorėjau – tai turėjo būti naujo etapo pradžia, naujas pseudonimas.
Šioje vietoje galiu prisipažinti, kad, pradėdamas rašyti tinklaraštį, norėjau atsiriboti nuo visos ankstesnės internetinės veiklos. Naujas puslapis gyvenime, naujas puslapis ir internetuose.
Minėjau, kad geriausi pseudonimai buvo užimti? Praeivis, grumlinas, gnomas ir t.t. Galvojau, kad reiktų pasivadinti „jaunu tėtuku“, tik apie tėvystės džiaugsmus ir vargus (kurių keistai daug mažiau už tuos, kurie ne vargai) ne visada ketinau rašyti. Dabar pasivadinčiau tai „Pasvaliu Kunigiškiu“ – irgi ne originalu, bet šiaip smagu…
„Grafomanas“ buvo kaip ir laisvas… Pasirinkau jį dvejodamas, nes niekada nelaikiau savęs turinčiu itin stiprų polinkį rašyti beprasmius kliedesius. Tiesa, peržvelgęs savo rašliavas, matau, kad visgi turiu, bet ne tokį jau ir išvystytą… Esmė ta, kad kiti manyje matė potraukį rašyti gausiai. Būtent todėl ir tapau grafomanu, kuris nemoka rašyti ne kaip kurie itin populiarūs tinklaraštininkai.
Kita vertus, niekada nekėliau sau tikslo parašyti daug. Parašyti kažką konkretaus. Sėdu ir rašau. Rašau apie bet ką. Gal net reikėtų sakyti, „užsirašau“?.. Pasižymiu kažką sau užrašų knygutėje ir viskas. Štai todėl ir užrašai! Grafomano užrašai.
Ne visi įrašai išvydo per aktyvesnio rašymo metus dienos šviesą. Veikiausiai niekada ir neišvys. Tiesiog rašau. Rašau tam, kad užmirščiau, nors esu beveik tikras, kad šioje užrašų knygutėje jau esu pasižymėjęs sau apie tai… Vadinasi, veikia – padeda užsimiršti!!!
