Klausausi dabar žinių. Kalba apie infliaciją. Metinė infliacija net puspenkto procento! Pinigai, pinigėliai… O jų nėra…
Ką tik perskaičiau Tomo Morkūno mintis apie tinklaraštininkų „parsidavinėjimą“… Tingiu skaityti komentarus, bet viena dalyką supratau jau kur kas seniau, nei pradėjau depresuoti dėl visko „nėr gyvenimo, nėr“…
Aš mielai „parsiduočiau“ kaip paskutinė šliundra – imkite ir mokėkite man kas nors! Mokėkite už tai, kad rašau… Mokėkite už tai, kad egzistuoju… Mokėkite už tai, kad tiesiog man reikia, jog sumokėtumėte…
1000 Lt/mėn, ir parašau kas dieną po įrašą bet kokia tema… Nesvarbu, kokios būklės ir kondicijos tiek rašantis, tiek įrašas, bet parašysiu – tokia nūdienos žurnalistika ir viešieji ryšiai!
Taip, žurnalistai yra kekšės – rašantys todėl, kad jiems moka! Privalumas, jei jie jaučia malonumą, bet, net jei ir nejaučia, svarbu, kad gali išgyvent! Aš ir norėčiau gyvent iš rašymo… Deja, rašytojo (ne žurnalisto) duona tolygi tuščiam skrandžiui Lietuvoje…
Kas iš to, jeigu esu parašęs, bet niekur nepublikavęs mokslinės fantastikos apsakymų ciklą apie žmogaus virsmą dievu? Kas iš to, kad esu parengęs sau keletą poezijos rinkinių?… Juk juos išleisti reikės pačiam, jų vertė – kvestionuotina, o pramisti pačiam iš pardavimų tolygu… Tolygu laimėti „Teleloto“ milijoną!
Va, skaitai, kaip žmonės valgo, ir supranti – ne viskas gerai ant šio svieto… Užsidirbo ir valgo… Valgo sau, o Jonas, Petras, Antanas, Marytė, Onutė, Leukadija, Anzelmas… jie badauja… Neužsidirbo. Pensininkai… Velniai žino, kam ir kada dirbo! Kapitalizmo grimasos…
Ne, nesu socialistas (nemaišyti su komunizmu). Šiaip esu ganėtinai liberalių pažiūrų su tam tikrais nukrypimais į socialinį konservatyvizmą. Tik va, kad valgyti norisi…
Nevykėliai! Taip vadinami žmonės, kuriems nelabai sekasi gyvenime. Nežinia, kodėl, nesuprasi, kaip, bet šie žmonės tiesiog pasmerkti nesėkmei. Tokių daug, bet jie nematomi.
Nevykėliai veidrodyje klausia manęs, kam reikalinga valstybė?.. Aš atsakau: „kad pasirūpintu tavimi, žmogau“…
Yra realiai trys atvejai, kai valstybė pasirūpina žmogumi – kai miršti, tikrai būsi palaidotas, nes valstybė visgi skiria kažkokią sumą kiekvieno palaidojimui; kai „nukneckini“ kažką ir sėdi į kalėjimą, nes valstybė duos tau pavalgyti, nors ir paskutinis niekšas bebūtum; kai tarnauji tėvynės labui, nes kariškiai gauna algą… bent jau maisto pavidalu tai tikrai… Visiems kitiems tenka gyventi, stengiantis išgyventi…
Žinoma, ši taisyklė negalioja tiems, kuriais pasirūpina giminės, draugai, kursiokai, pažįstami ir kiti susiję asmenys… Taip pat ši taisyklė negalioja tiems, kurie yra valdžia vienokia ar kitokia forma (tiek politine, tiek ekonomine), nesvarbu, kaip tą valdžią gavo.
Mąstau, kaip geriausia pasirūpinti šeima… Geriausia būtų tiesiog palįsti po traukiniu, nušokti nuo tilto ar kokiu nors kitu būdu padaryti sau galą. Valstybė padengtų laidojimo išlaidas, draudimas sumokėtų nemažą sumelę mano brangiajai žmonikei… O ir maitinti nieko nebereiktų!
Ką gali žinoti, gal dar kokį „laimės kūdikį“ susirastų, kuris būtų „prie pinigo“?.. Tada tiek ji, tiek vaikas būtų aprūpinti…
Dar vienas būdas palengvinti namiškių dalią – patykoti tamsiam skersgatvyje kokio garsaus niekšelio… Kas dabar ten nemėgstamas tautoje?..
Va, patykai, nudaigoji, sėdi ir dar tautos didvyriu tampi… Apie tave sukamos laidos per televiziją, tave garsiai tylomis šlovina visi nuskriaustieji… Ką gali žinot, gal paskui paleistas iš laisvės atėmimo vietos net ir kur nors į valdžią būsi išrinktas?..
Kariuomenė? Per senas jau… Nors?.. Gal?… Ai, tai per sunku…
Vienžo – visiška, totali absurdiška nesąmonė yra tai, kad rašau šį įrašą… Visiška, totali, absurdiška nesąmonė yra tai, kad vis dar gyvenu…
Visiška, totali absurdiška nesąmonė!
