Kažkada prieš milijonus metų užu jūrų, užu marių, septynių kalnų ir devynių plynių gyveno toks… Tpfu, tai buvo ne taip jau seniai, kai Rokiškis parašė „Blogerio deklaraciją„. Geras buvo kūrinys, kurį turėjau garbės perskaityti ir aš.
Galvojau prisijungti, bet tuomet dar nerašiau šio tinklaraščio… Kodėl to nepadariau vėliau? Dėl etinių subjektyvių ir objektyvių priežasčių, kurias pasilaikysiu sau… Užtat sumąsčiau „Tinklaraštininko manifestą“, kurį reikės viena dieną pabaigti ir pateikti į dienos šviesą…
Tačiau ši deklaracija ne tokia. Tai net ne deklaracija! (Pavadinimą parinkau dėl šiaip gražaus sąskambio ir įsiskverbusio į pasąmonę noro pildyti paraiškas viešiesiems konkursams, ale „aš toks ir toks vykdau sąžiningą veiklą, nesu teistas, nebankrutuoju, įmonė moka visus mokesčius ir bla bla bla.“)
Tiesiog jau ne pirmą kartą mano tinklaraščio vienas iš trijų skaitytojų – praeivis – pareiškia kažką panašaus į:
Net nesiruošiu diskutuoti dėl įraše aprašyto atvejo. Aš komentuoju tik komentatorių mintis, kurie nežinodami situacijos puolė tau pritarti. Nesakau, kad esi neteisus. Bet to nežino ir likusieji, kadangi tu išdėstei faktus iš savo varpinės. Todėl visi komentuojantys patį įrašą, man atrodo mažų mažiausiai keisti.
Na, blogai parašiau ankstesnį sakinį – ne jis vienintelis man išreiškia tokią pastabą. Tai girdėjau jau kelis kartus – žmonės nori, tikisi, laukia aiškesnių, konkretesnių įrašų, kuriuose nagrinėjamos situacijos. T.y., ne vienas ir ne du skaitytojai pasigenda realių faktų, pavardžių, pavadinimų ir pan.
Deja, čia iškyla problema, kad negaliu rašyti dažnai konkrečiai, nes paprasčiausiai… kartais saisto pasitikėjimas žmonių, apie kuriuos rašau, kartais oficialiai pasirašytos konfidencialumo blevyzgos…
Norėčiau būti kaip Artūras Račas, tiesiai šviesiai duriantis pirštu į kvailius… Deja, negaliu, nes esu per mažas, per silpnas ir per baikštus žmogelis kovoti su vėjo malūnais.
Pasakysit, kad esu anonimas ar beveik anonimas? Deja, nesu toks užsislaptinęs ir mano tapatybę labai lengva atsekti, žinant šį tinklaraštį arba ankstesnį bei turint interneto ryšį ir naršyklę (nors visgi pasistengiau, kad bent Facebook profilis nebūtų viešas).
Atsekti ne tik mane, bet ir mano santykius su viena ar kita konkrečia įmone, žmones, turinčius sąsajų su manimi ir „nutekinančių“ man informaciją kaip kokiam WikiLeaks.
Žmonės randa. Net ir tie, kurie, bent jau aš nelabai norėčiau, kad žinotų, jog rašau ir ypač, ką rašau! Jau teko man aiškintis, ar tik ne kažką konkretaus esu paminėjęs savo įrašuose… Kažką, ko neturėčiau žinoti… Kažką, ko neturėčiau sakyti…
Pats labai norėčiau paatvirauti, įvardinti konkrečius asmenis, įmones, klierkus ir t.t. Kažkoks kognityvinis disonansas – negaliu rašyti to, ką noriu ir nenoriu rašyto to, ką galiu…
Pasakysite, kad nieko per daug TOKIO taip ir neparašiau? Aš tikrai nieko tokio taip ir neparašiau…
