Gerai yra „supermamoms“ – pasiguodžia viena kitai forumiuke ir gyvena sau. Dar galima pasiskaityti visokių straipsniukų „delfiukuose“ ar šiaip žurnaliukuose, kad skyrybos – tai durys į naują, geresnį, lengvesnį gyvenimą. Ten piešiama pasaka, kurioje princesė gyveno ilgai ir laimingai…
O vyrai? O vyrui lieka butelis. Tikras vyras apie tai nekalba, nesidalina patirtimi, klaidomis ir išgyvenimais. Geriausiu atveju vyras priima pozą – aš uola, o ta…
Žinoma, dar būna faktinių aplinkybių kratinys, kuriuo dalinasi vyrai – „alimentus moku“, „neleidžia matytis su vaiku“, „grasina susidorojimu“ ir t.t. Tik tai nėra savijauta, nėra emocijos, nėra jausmas, tuštumos pojūtis – tikras vyras apie tai nekalba.
Nekalbėsiu ir aš. Kam aš čia pasiguosiu? Nėra prasmės, nes lengviau nebus… Grįšiu į savo gimtą miestą gal pradžiai… O tada? Naujas darbas, nauji-seni draugai…
Žinau, nebus lengva, bet… Suprantu, kad pasenau…Pasenau santuokoje ir nežinau vieno – kur trisdešimtmečiui ieškoti moters, su kuria galima būtų bent jau užsimiršti pradžiai?..
Taip, tai problema – nebemoku flirto paslapčių, nebesu jaunas ir gražus romantiškas idealistas… O ir amžius bendraamžių toks, kad santuokoj ir su vaikais tik pradeda judėt keliu skyrybų… O ir pakankamai senas ir turtingas nesu, kad kokią jauną rasčiau.
Taip, yra internetas, bet… Tai tiesiog jau visiškai praradusiems viltį
