Šuo – geriausias žmogaus draugas. Taip dažnai sakoma. O juk dar manoma, kad pirmasis žmogaus prijaukintas padaras ir buvo… šuniškos prigimties (net ir Biblija tai patvirtina iš Adomo šonkaulio Dievas ne ką kitą sukūrė, o tą, kuri dažnai meiliai pavadinama kale)…
Ir iš tikro – šuo žmogui kartais gali būti didesniu žmogumi už kitą žmogų. Tokie žmonės paprastai būna laimingi, nors dažnai ir vieniši. Ta laimė kyla iš besąlygiško šuns atsidavimo ir meilės…
Pasakysite, kokia gali būti meilė tarp šeimininko ir to, kuris skirtas tarnauti? Atsakau… Niekas nežino, kas ta meilė yra, bet šuo geba patenkinti šeimininko įvairius poreikius: seksualinius (nors tai jau zoofilija…), bendravimo (su šunimi visada galima išsikalbėti), valdžios (šeimininkas turi pavaldinį – kažką, kas klauso) ir t.t.
Tik va šuo turi vieną blogą savybę – jis jaučiasi šeimos nariu… Šuo nejaučia skirtumo tarp šeimininko ir savęs – jie abu tos pačios gaujos nariai. Šuo šeimininkui tėra tik lyderis, padedantis apsaugoti gaują ir maitinantis ją. Taigi, žmogus šuniui – tiek draugas, tiek ir šeimininkas!
Žinoma, šuns ir žmogaus santykiai gali būti problematiški. Problema kyla, kai žmogus su šunimi elgiasi šuniškai, t.y., kaip su žemesniu padaru. Nešeria jo laiku, muša, kankina ir kitaip skriaudžia… Paprastai visuomenėje itin nuskamba kokio nors šuniuko kailio dyrimo istorija – tokie žmonės labai… labai pasmerkiami…
Kita problema gali kilti iš šuns – jis nenori pripažinti lyderystės, neklauso žmogaus. Dažniausiai todėl, kad žmogus netinkamai elgiasi, neparodo savo valdžios, nedemonstruoja savo draugystės – NESUPRANTA šuns POREIKIŲ!
Nesvarbu, ar kalbėsime apie veislinius, brangius, išsilavinusius šunis, kurie dažnai tampa parodų čempionais , ar apie prastus kiemsargius – kaip tu su šunimi, toks ir bus tavo šuo…
Nesu kinologas ir pripažinsiu, kad apie šunis ne tiek ir daug išmanau. Šis įrašas ne apie juos. Šis įrašas – tai dar vienas žvilgtelėjimas į procesus įmonėje.