Kokius dar buvusius? „Tipo, ex?..“ Na, ir apie juos, bet šį kartą ne dėl savo buvusiųjų rašau (tai galėtų išduoti pasirinkta vyriška dalyvio forma). Apie darbdavius!
Tad šioje vietoje galėčiau nieko neberašyti, nes gero neturiu nieko, ką galėčiau pasakyti, apie ką čia bandau rašyti. (Kažkokios keistos, nelogiškos, kvailos ir pan. konstrukcijos sakinys buvęs prieš tai ir laukiantys savo eilės šiame įraše…) Kita vertus, kai darbdavys ir darbovietė skiriasi… Žinoma, galiu iškoneveikti be priežasties dėl savo paties aplaidumo savo buvusią darbo vietą!!!
Taigi, kažkada dirbau tokioje kompanijoje, kuri žinoma „Bitė Lietuva“ vardu. Tai buvo taip seniai… Taip seniai, kad aš dar net nemėginau nieko rašyti kažkokiuose internetuose, nors tada veikiausiai kas dieną būčiau galėjęs aprašyti aibę kurioziškų nutikimų!
Visgi, padarykime dabar minties šuolį (taip, kartu su manimi Jūs visi keli mano skaitytojai, darykite minties šuolį į ten, kur žolė žalesnė…) ir prisiminkime, jog dabar siaučia virusas, vadinamas stilingiausių paieška ir apdovanojimais. Mane apdovanojo kol kas tik vienintelis ir nepakartojamas vienas iš ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų mano tinklaraščio, kuris niekingai nykus ir neįdomus net man pačiam, skaitytojų ir komentatorių – patsai Tomas Morkūnas (aka Insaider). Ir ne šiaip apdovanojo, bet iškėlė net aukščiau paties mohikano ir antro iš ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų mano tinklaraščio skaitytojų – paties tinklaraščių valdovo, pono Rokiškio Rabinovičiaus!!! Vat taip vat! Ir visai nesvarbu, kad anas nepripažino mano viršenybės, svarbu, kad aš visgi jaučiuosi kaip Damoklo kardas virš Rokiškio gyventojų galvos….
Dabar lyg, kol dar nesibaigė pandemija, turėčiau perimti ir perduoti estafetę… Lyg ir… Tik vat, kad perduoti nebėra kam – visi jau viens kitam kaip ir perdavė, kiek tik mano silpnos akys teužmatė… Kai kuriems net kelis kartus… O man nieko nebeliko kaip tam paskutiniam rankos pirštui, kai virė košę makalošę…
Na, visada galiu paminėti, jei neklystu, pirminį šaltinį šio viruso lietuviškoje blogosferoje – tai praeivis, kuris pas mane nebeužsuka, nes piktas ant manęs dar nuo praeitų metų rudens pradžios… Va kur protingas žmogus – pamatė, kad čia nieko gero, tai ir nebemato prasmės užsukti. Šaunuolis!!!
Kitas, kurio, atrodo, niekas dar neminėjo – tai irgi kaip aš apie bilenką rašantis maruxz. Neseniai atradau, nieko gero, niekas neskaito ir nekomentuoja, bet aš jį rekomenduoju. O mano rekomendacija yra labai svarbi, nes aš tai aukščiau net už patį Rokiškį (prašome ieškoti Latvijoje).
Galiausiai, kadangi kiekvienas nori, kad jam sektųsi – štai Jums sėkmės garantas. Čia be jokio humuso (tpfu, humoro!) įdomu tiems, kas domisi visokiomis tai finansų rinkomis, jų dalyvių elgsenomis, ekonomikomis ir panašiais blėniais. Aš tai nesidomiu… Neskaitau… (Tokia tik oficiali versija…)
Kažką pamiršau? Ai, septyni dalykai apie mane? Jie buvo, yra ir visada bus čia… O va dabar atėjo laikas rimtajai daliai – apie darbovietę…
Ne, apie darbovietę, darbą nerašysiu, bet išreikšiu milžinišką pasipiktinimą! Praeitą savaitę viename socialiniame tinkle kaip tik dalinomės patirtimi, kad skambina mums darbščiosios bitutės ir siūlo kone seksualinio pobūdžio paslaugas telefonu… Tai vat, nesinori kartoti, bet paskambino, pasiūlė, o priminti, kad nesumokėjau už Internetą, negalėjo!!!
Taip ir likau savaitgaliui be paties Interneto… Nesvarbu, kad tiesioginis debetas, nesvarbu, kad pinigai kitoje sąskaitoje per neapsižiūrėjimą, bet „nachrien“ skambinat man pasiūlyti ateiti pas jus, kai ir taip esu klientas, o negalite priminti, jog sąskaita tai neapmokėta ir taip be perspėjimo imate ir išjungiate?.. Per jus net normalaus įrašo negalėjau parašyti apdovanojimų proga! (Piktas žvilgsnis mestas…)
