Gerai yra tiems, kuriems nekyla problemų su būstu. O tokių yra! Kalbu apie jaunas šeimas, kurios „kaip vestuvinę dovaną“ iš savo tėvų (kartais „susimetusių“ su giminaičiais) gauna nuosavą būstą…
Į tokius galima žvelgti su pavydu, nes jiems nebėra to šeimą griaunančio pinigų stygiaus pojūčio, kuris atsiranda per nesaugumo jausmą dėl gyvenamosios vietos neturėjimo. Taip, nuosavas būstas – tai šeimos saugumo garantas…
Ne, toli gražu, nenoriu pasakyti, kad turinčios nuosavą, bet padovanotą būstą šeimos yra, taip vadinamos, tobulos. Yra ir čia savų niuansų, dėl kurių šeimos skiriasi, bet gyvenamosios vietos stabilumo faktorius yra svarbus šeimai. Ypač planuojant palikuonis…
Kiti, kurie negauna „dovanų“ dėl įvairių priežasčių, kurių pagrindinė – protėvių neturtas, priversti spręsti dilemą – imti paskolą ar nuomotis. Nenoriu gilintis į bėdas tų, kurie pasiėmė paskolas šeimos kūrimo stadijoje, o paskui paskola „užsmaugė“, nes apie tai galima išgirsti nemažai istorijų iš tiesioginių šaltinių lūpų. Verčiau pasakysiu, kad mano (o gal reiktų sakyti, kad mūsų šeimos) sprendimas buvo – nuoma. Šioje vietoje reiktų padaryti šiokį tokį istorinį eskursą…
Pačioje santykių su žmona pradžioje, būsima mano žmona gyveno studentų bendrabutyje. Aš tada praktiškai buvau BOMŽ’as. Ne, ne todėl, kad neturėčiau, kur numesti „šmutkes“, bet todėl, kad praktiškai kas naktį praleisdavau vis kitoje lovoje…
Taigi, kadangi „sumesti skudurus“ net laikinai bendrabutyje buvo neįmanoma, mano būsima žmona išsinuomojo kambarį kartu su kurso draugėmis. Čia apsistojau ir aš…
Neilgai taip gyvenom, nes fizinė ir emocinė trauka sąlygojo norą sukurti šeimą, tad ėmėme ieškotis būsto šeimai. Radau per pažintis tikrai neblogą ir nebrangų variantą – keturių kambarių butuką viename iš Kauno daugiabučių.
Vietos buvo daug, nuoma ilgam, tad čia sukūrėme savo šeimą ir netgi verslą. Darbas namuose… Tik čia jau kita tema.
Taigi, keletą metelių pragyvenom čia, sukūrėm šeimą, susilaukėm dukrytės, kol neištiko egzistencinė, kūrybinė, o paskui ir ekonominė krizė… Bet ne pinigų trūkumas privertė išsikraustyt. Net ne iš užsienio grįžę būsto „šeimininkai“. Buvom iškeldinti!!!
Pasirodo, kad nuomojomės socialinį būstą, kurį gavo kita jauna šeima, emigravusi į užsienį. Nežinojom, kad čia esame subnuomininkai, kol į duris nepasibeldė pareigūnai… Taip, taip – policija!
Gavom laišką, liepiantį išsikraustyti iki dienos X arba būsim iškeldinti priverstinai… su mažu vaiku… Dar sužinojom, kad „įstukačino“ psichuota kaimynka, kuri tikėjosi, kad iškeldinus mus, savivaldybė tą būstą atiduos jai…
Pasikonsultavom su teisininkais, su „šeimininkais“, išsiaiškinom, kad galima mėginti laikytis, bet nutarėm nesivarginti ir išsikraustėm pas mano tėvus, kol surasim kitą variantą.
Gyvenimas pas tėvus… Nerekomenduoju ne vienai jaunai šeimai… Kad ir kaip stengtųsi ir vieni, ir kiti, bet pati situacija pasmerkta kartų konfliktui.
Pas tėvus gyvenom pusmetį, bet čia vietos ir erdvės trūkumas sąlygojo, kad teko visiškai „užraukti“ visus verslus (žinoma, galima buvo nuomotis biurą, bet įpratau dirbti „iš namų“), ieškotis darbo… Darbo, kurio per pusmetį taip ir neradau nei aš, nei žmona – krizė…
Taigi, po eilinio konflikto su tėvais nutarėm kraustytis į Žemaitiją. Čia visi žmonos giminės, kurie jau ilgą laiką bandė visaip privilioti žmoną atvykti gyventi ten, „kur ariau savi“…
Apsistojome pas žmonos seserį, bet čia buvo dar blogiau nei pas mano tėvus, tad po poros savaičių pradėjome ieškoti, kur išsikraustyti. Dar po pusantro mėnesio atradome, kad mano tolimi giminaičiai nuomoja nebrangiai, tad persikraustėme jau trečią kartą tais metais.
Čia ir apsistojome ir reikia tikėtis, kad ilgam…
Per visus tuos kraustymusis dažnai kirbėdavo mintis, kad reikia įsigyti savo nuosavą būstą ir būti visiškai nepriklausomais nuo „išorinių veiksnių“, bet…
Bet nuosavo būsto mintį visą laiką veja kita mintis – visgi jaunai šeimai reikalingas mobilumas, kai nėra finansinio stabilumo. Jeigu vėl taip nutiktų, kad neliktų darbo, pajamų… Juk neįsikūrę konkrečiame butuke ar namuke mes visada galime susikrauti daiktus ir važiuoti ten, kur yra kažkokių prošvaisčių!
Kas ten žino, galbūt net teks emigruoti vieną gražią dieną… Ne, nesu toks žmogus, kuris lengvai keičia gyvenamąją vietą ir ryžtasi išvykti gyventi kažkur. Užtat dažnai atsisakydavau darbo pasiūlymų iš užsienio, kurių turėjau nemažai ikikriziniais laikais… Bet čia jau kita tema.
Taigi, mano atsakymas į klausimą „nuomotis ar pirkti“ yra vienareikšmiškas – nuomotis, kol nėra finansinio pagrindo pirkti, nuomotis, kol neaiški darbinė perspektyva, nuomotis, jei tik įmanoma nuomotis ilgesniam laikui, nuomotis, nes nežinai, ką atneš rytojus…
Apie nuomos privalumus plačiau galite pasiskaityti čia. Tik mano patirtis parodė, kad nuoma yra geriau nei gyvenimas su tėvais, giminėmis ar draugais. Galbūt nuoma nėra geriau už nuosavą būstą, bet, jei tokį būtume turėję Kaune, niekada nebūtume iš to miesto išvažiavę – tai mano miestas… ir įdomu, kiek laiko būtume sėdėję dar be darbo…
