Patinka man ta tvarka Kaune, kad visi penki laukiantieji įlaipinami tik pro priekines duris. Spėju surūkyti cigaretę ir nereikia mesti pusės byko šalin, skubant, jog prieš nosį neužvertų durų. Taip pat nebereikia brautis alkūnėmis pro minią žioplių, kuriems hemarojus ar šiaip šiknasopis neleidžia atsisėsti laisvuosna krėsluosna, norint nusipirkti bilietėlį – manęs kontrolė nepažįsta: aš ne zuikis!
Taigi, įlipu ramiai, padedu į dėžutę porą litų ir sakau:
– Labas vakaras, man vieną bilietėlį, prašom.
(Taip, gyvenime aš šiaip mandagus ir stengiuosi taip bendrauti su mane supančiais ar aptarnaujančiais žmonėmis – tik čia internetuose galiu sau leisti atsipalaiduoti ir, nors niekaip neišeina atsikratyti „Jūsinimo“, bet bent pasakyti kažką riebiau, ką dar galiu pasakyti įmitusių nuo alkoholio draugiškų veidų kompanijoje.)
Žiūriu, kad vairuotojas man rodo ragus. Laimei, ne kryžių, nors ir ne vampyras, bet bučiau visai nesupratęs. Nežinau, gal kažkaip su mano buvusia žmona miegojo, bet tie ragai man kažkaip ne taip – pasimečiau…
– Ne, vieną bilietėlį! – sakau garsiai, kad išgirstų, o tam, kad suprastų, dar vieno piršto kombinaciją išlanksčiau su likusiais keturiais. Matau, supratom vienas kitą pagaliau, paspaudė, kad spausdintų, uždarė duris, pajudėjo iš vietos ir pradėjo savo dienos uždarbį skaičiuoti.
Įdeda bilietėlį, monetų krūvą, aš susirenku viską, žiūriu ir matau, kad lengvatinį pardavė. Matyt, palaikė nevispročiu ar šiaip jaunai atrodau kaip koks į miestą atvažiavęs studenčiokas. Suspaudė širdį, kad be reikalo barzdą nusiskutau, atsisėdau krėslan, suspaudžiau rankoje popieriuką ir pinigus ir liūdnai pažvelgiau į užrašą, kad „už važiavimą be bilieto bauda“ kažkokia ten…
Sėdėjau ir galvojau: „įlips ar neįlips – štai kur klausimas!..“
P.S. Kažkaip pasiilgau aš tų troleibusų, gyvendamas ten, kur jų nėra, nebuvo ir, tikiuosi, nebus…