Nebūsiu pirmasis ir veikiausiai nebūsiu paskutinis, kuris ištars šiuos žodžius, bet gerti žmogui reikia. Tai fiziologinė būtinybė! Negeriantis žmogus – tai ne žmogus, o paprasčiausias lavonas.
Žmogus turi džiaugtis, juoktis, bendrauti, draugauti – negerdamas jis to niekada neturės. Gėrimas – tai socializacijos priemonė. Net ir miško žvėrys nesipjauna prie upelio gerdami. Geriantis žmonės irgi nustoja pyktis, rietis ir pradeda gyventi. Gyventi savo malonumui.
Kaip gera atsigerti ryte, kai dar vakarykštės cigaretės skonis burnoja primena tai, ko nenorėtum prisiminti, kai išdžiuvusi gerklė šaukte šaukia – „įpilk į mane ko nors“. Gera gerti ir darbe su kolegomis – tada, atitrūkęs nuo darbo, užmezgi pokalbį ir pajunti savotišką bendrumą, komandos dvasią. Po darbo, sporto, su mylimu žmogum – net ir kalbėt neverta! Gėrimas – jis padeda suartėti.
Netgi moksliškai įrodyta, kad gerti žmogui reikia. Egzistuoja nustatytos saiko normos. Kita vertus, pats žmogus geriausiai žino ko, kada ir kiek jis išgerti gali ir nori – svarbu tik turėti saiką.
Kaip sakė turbūt niekada mano nepamirštamos citatos autorius Paracelsas: „Viskas yra nuodai ir viskas yra vaistai – svarbu tiktai matas.“ Visiškai sutinku. Gyvenimas parodė, kad streikuojant organizmui, kartais neprošal išgerti. Net ir profilaktiškai galima išgerti – niekas negali to uždrausti…
