Aš žinau… Ir tai labai paprasta! Tereikia pasirašyti darbo sutartį, kurioje yra mažutis punktelis, kad darbuotojas materialiai atsako už nuostolius, praradimus, trūkumus ir kitą velniavą!
Daugelis turbūt net nepastebi savo darbo sutartyje tokio punkto, o kai kurie tik vėliau net gauna pasirašyti atskirą popiergalį, kurio esmė – darbuotojo materialinė atsakomybė!
Iš karto matau perkreiptus skeptikų veidus, kurie skaito šį įrašą ir nesupranta, kuo bloga tas anksčiau įvardintas dalykas – juk kažkas turi atsakyti už įmonės patiriamus nuostolius!
Taip, šioje vietoje sutikčiau, kad tai yra reikalingas, geras, šaunus dalykas! Deja, tik tada ir tik tada, kai darbdavys yra sąžiningas verslininkas! Kitaip tai tik dar viena darbuotojų išnaudojimo forma, įteisinanti vergiją!!!
Gal paimkim konkretų įmonės pavyzdį? Nenorit be konkretikos? Na, gerai… Tarkim UAB „Tpfu tpfu tpfu“, kurios galva dar vadovauja UAB „Skanumynų didmena“ ir UAB „Alio, mama“! (Oi, kokie šie pavadinimai artimi realiems, oi, kaip tas žmogus žinomas pajūrio regione tarp įmonių vadovų, oi, koks jis mielas ir pūkuotas… Ups! Per daug pasakiau…)
Galva yra žodžio žmogus! Deja, jam niekas nepasakė, kad žodį reikia tesėti… (Vakar ar užvakar per M1 panašų juokelį „suskėlė“ apie kažkokį kitą didį verslininką ir kandidatą į kažkieno mero postą. Gal Kauno?Padėkit, nepamenu!)
Taigi, galva, bet ne ta, kuri žmogų puošia, užsiima švariu ir legaliu verslu… (Čia galima pradėti juoktis ar bent ironiškai nusišypsoti.) Kaip ir dera verslininkui, įdarbina žmones atlikti visus sunkesnius darbus – skaičiuoti prekes, dėlioti dėžes sandėlyje, važinėti pas klientus, pardavinėti, vesti apskaitą ir t.t. Pats, žinoma, gali sau leist ilgalaikes atostogas šiltuose kraštuose, plastines operacijas, ekstremalias pramogas – juk laiko turi!
Žinoma, įdarbindamas rankas ir kojas (na, darbuotojus, jei nesupratot), galva jiems žadėjo aukso kalnus, šaunias darbo sąlygas ir, žinoma, kad yra žodžio žmogus…
Na, dirbo rankytės ir kojytės mėnesį, dirbo antrą, trečią, ketvirtą… Pinigai ir prekės vartosi jų pirštukuose – iš klientų pas juos ir į banką bei atvirkščiai. O va algos nėra ir nėra! Iš galvos girdėt tik – „nėra pinigėlių“, „blogai dirbat, negaliu mokėt“, „sumokėsiu, kiek priklauso“ ir t.t.
Galiausiai neiškenčia žmonės ir patys pasiprašo atleidžiami… O kaip dėl neišmokto atlyginimo (jau nekalbant apie komisinius ar atostoginius)? O vat špyga taukuota!
Kreiptis į teismą? Kelt bankroto bylą? Špyga taukuota dukart!
Esmė slypi, kad pasibaigus darbuotojų kantrybei, jie dar išlydimi su grasinimais susitikti teisme – jie dar lieka skolingi įmonei, nes yra trūkumų!
Kaip atsiranda tie trūkumai? Virtualiai… Kiekvienas darbuotojas (išskyrus direktorių ir buhalterę) turi savo virtualų sandėlį… Žinoma yra ir bendras sandėlys. Programoje tiesiog padaromi prekių paskirstymai ir atsiranda prekės kažkurio darbuotojo sandėlyje. Virtualiai…
Kai prekės virtualiai yra, o realiai jų nėra, gaunasi trūkumas! Ir įrodyk, mielas, kad tų prekių net akyse nesi matęs, nes tave įdarbinus visos jau buvo seniai išparduotos, grąžinimais negavai atgalios ir net naujų nepristatyta…
Ateini į tokią įmonę kaip perspektyvus ir daug žadantis darbuotojas, o išeini apvogtas ir pavadintas vagimi…
