Ne, tai nebus įrašas apie problemas, su kuriomis susidūriau vizituodamas kokią nors gydymo įstaigą. Ne šiandien. Čia apie kitką – medikų gerbūvį!
Šioje vietoje reikėtų iškart užduoti retorinį klausimą – ar kam nors teko matyti tikrai skurdžiai gyvenančią medikų šeimą? Ne, aš suprantu, kad mediku tapti, reikia kalnus nuversti, mokslus praeiti, bet vat tame galutiniame variante, kai jau gali save vadinti gydytoju…
Taigi, kartoju klausimą, ar teko matyti skurstančius medikus?.. Juk biudžetininkai!!! Atlyginimas tai, rodos, nedidukas kaip ir kitų mokesčių mokėtojų išlaikytinių, nors ir šiek tiek didesnis už paprasto mirtingojo, dirbančio už vidutinį atlyginimą šalyje…
Namai, automobiliai, aprūpinti vaikai – štai toks tas vargšų medikų gyvenimas, matomas plika akimi. Ne, nesakau, kad jie to neverti – VERTI jie už savo darbą, rūpestį, išgelbėtas gyvybes ir t.t. Verti gal net geresnio gyvenimo, prabangesnio, o ne stipraus vidutinioko…
Ir vat čia pradeda lįsti ylos iš maišų – vokeliai… Na, iš vieno, kito vokelio gal namo ir nepasistatysi, bet, kai jų didelis ir pastovus kiekis…
Tiesa, medikai dar dirba daug – privačiose klinikose, konsultuoja reabilitacijos centruose, šiaip „chaltūrkėse“, dirba universitetuose. Vis litas, kitas į kišenę… Žinoma, kartais dirba fiktyviai – tik pinigus pasiima už nukreipiamus pacientus į atitinkamas reabilitacijos įstaigas, bet argi gaila?..
O dar farmacininkai, kuriems reikia daryti pardavimus! Vieša paslaptis, kad padeda jie meduolį… O dar viešieji pirkimai, valstybės turtas ir t.t. Ech, lengva ir skalsi ta mediko duona, kurios tėvai medikai ir linki savo vaikams medikams – ne tik teisininkų klano voratinklis apraizgęs teisinę sistemą, bet ir medikų klano čiuptuvuose atsiduria mūsų menkavertės gyvybės.
