Šiaip kažkada sportavau. Ne itin rimtai, kad siekiau kokių nors apdovanojimų, bet sportavau. Sportavau savo malonumui. Sportavau, bet traumų neturėjau. Na, rimtesnių traumų…
Meluoju. Buvo viena. Buvau šokdamas per kartį ne tinkamai nusileidęs ir… išsinarinęs ranką… tiksliau tai, sutrupinęs alkūnės sąnarį… Nieko per daug rimto, bet ši trauma baigė mano sportininko karjerą dar net jai normaliai neprasidėjus.
Dabar turiu, kaip sakoma, tikrą bėdą – lūžo koja. Na, ne visai nulūžo, bet kažkur ties čiurna lūžis yra. Tokia buvo gydytojo diagnozė, pamačius rentgeno nuotraukas.
Tik neklauskit nieks, skilo, lūžo, ar dar kas nors – žinau, kad sakė, lūžo ir 30 dienų teks praleisti gipse. Taip pat neklauskit, ar gipsavo, ar kažkokią langetę dėjo – nežinau, nenusimanau ir man neįdomu. Įdomu, kad tai pirmasis lūžis mano gyvenime!!!
Kai kažkam pasakau, kad pirmą kartą lūžo… Geriau jau nesakyčiau, nes replikuojama smagiai – „pagaliau subrendai“. Nuo kada lūžių skaičius parodo brandą?..
Va, vakar draugas viską suvedė į tokią gyvenimišką išmintį: „jau geriau trisdešimties susilaužyti koją, nei aštuoniasdešimties – stuburą“. Tapau pašaipų objektu… „Tam, kad po baliaus neičiau į darbą, susilaužiau koją!“
Ironija, sarkazmas, pašaipos – tai lietuviška užuojauta. O ką čia daugiau ir bepridursi, kaip kitaip paguosi, jei pats lūžio faktas ir aplinkybės yra komiškos?!
Ar skauda? Dabar ne… Tik maudžia, nepatogu, trukdo, nervina, dilgčioja, bet… Didesnis nepatogumas kitai kojai, kuri dabar krūvį patiria už abi… Šuoliukai, šuoliukai!
Tačiau tikroji problema – tai ne koja, ne lūžis, ne aplinkiniai (pastaruosius itin smagu stebėti), o situacijos beviltiškumas…
Traumą gavau, žaisdamas tinklinį. Tai prakeiktas žaidimas. Visą laiką, kiek esu žaidęs, baigiasi blogai. Tai prasiskeliu galvą, tai pasitempiu nugarą, koją, ranką, o dabar… Dabar lūžis! Niekada po tinklinio nelikau sveikas…
Apmaudu, su kolegomis ir partneriais išsinuomojom savaitgaliui sodybą. Tik atvažiavom, net išgert nespėjom, pradėjom žaisti ir trakšt, po bandymo atremti padavimą… Netinkamai nusileidau visu svoriu ant kairės kojos… Pasitaiko.
Tačiau tinklinis man patinka. Jis nėra „ne mano žaidimas“. Man nepatinka kitkas – popierizmas.
Sugipsavo, išrašo nedavė, sakė atvažiuot kitą darbo dieną, nes išduodamas per dvi darbo dienas (wtf?). Laimei, pažįstamu buvo, tai išduos tą išrašą ir, ačiū dievui, man nereikia važiuot. Žmona nuvažiavo ir pasiėmė… Vien todėl, kad yra pažįstamų…
Dabar laukia vizitas pas šeimos gydytoją. Pastarasis atostogauja. Laimei biuleteniui išrašyti anas nereikalingas- gali bet kuris kitas gydytojas… Ir, kas geriausia, man nereikės ten šuoliuoti – žmona su išrašu gali viską sutvarkyti.
Deja, čia baigiasi geros naujienos. Man numatytas vizitas pas traumatologą. Konsultacijai. (Įdomu, ką jis mane pakonsultuos?..) Problema ta, kad traumatologas kitame mieste (Klaipėdoje), o mes šiuo metu be transporto… Jau įsivaizduoju, kaip šuoliuoju iki autobusų stoties, sėdu į autobusą, šuoliuoju kažkur Klaipėdoje, kurios visai nepažįstu…
Dar viena naujiena yra dėl draudimo. Paskambinau savo konsultantei, o pastaroji, kaip netikėta, atostogauja užsienyje. Liepė imt dokumentus ir kuo greičiau važiuot į Klaipėdą, į atstovybę…
Įvairovės dėlei nepatingėjau paskambint į Vilnių, paklausiau, ar neįmanoma el. būdu susitvarkyt. Įmanoma, bet tam reikalingas konsultantas, kuris padėtų užpildyti prašymą. Ar jaučiat jėgą?.. Nors žmogus, kitame laido gale, nustebo, kad įvykus įvykiui, esu siunčiamas pas juos…
Skambinu į Klaipėdą, sakau, kas pavaduoja, noriu susitvarkyt el. būdu, tegul persiunčia man formas… Čia pasako, kad skubos nėra, kad galiu pasveikęs viską susitvarkyti arba palaukti savaitę, kol grįš konsultantė ir viską susitvarkysim ramiai. Na, aš palauksiu, tačiau tokie dalykai… Na, nepatinka man tokie žaidimai… Ypač, kai trauma menka, o jei mirčiau, neduokdie, tai, jaučiu, žmona visai nusibaigtų su tais draudimais…
