Vakar paskaičiau neblogą esė apie privačią nuosavybę ir turtą. Nežinau, ar verta rekomenduoti, nes tokie skaitiniai daugeliui nepatinka, bet mintis išsakyta buvo įdomi. Mintis apie tai, kas iš tikro yra privati nuosavybė.
Iš esmės tai susitarimas, kad kažkoks objektas priklauso konkrečiam subjektui. Pats objektas savo esme realiai neturi jokios priklausomybės. Namas, pinigai, automobiliai, žmona, vaikai ir t.t. – visam tam ir kitam pripažįstama nuosavybės teisė pagal įsigalėjusias normas, įstatymus ir kitus su(si)tarimus.
Kadangi susitarimas gali kisti, priklausomai nuo visuomenės požiūrio, nuosavybės teisė nėra tvari ir iš tikro toks dalykas net neegzistuoja. Pvz., turėjom socialistinį modelį, kad privati nuosavybė neegzistuoja, nes viskas priklauso liaudžiai, t.y., visiems. Tačiau tai dar ne vienintelis galimas visuomenės susitarimas.
Mes galim sutarti, kad, pvz., Jono namas priklauso Jonui, nes jis jį pastatė. Taip pat mes galim sutarti, kad Jono namas priklauso visiems, nes juk svarbiausia visuomenės gerovė ir Jonas neturi savo intereso kelti aukščiau už likusius, neturinčius namų. Mes galim sutarti, kad namas priklauso bankui, nes anas finansavo namo statybas. Taip pat galim sutarti, kad Jono namas priklauso jo žmonai su vaikais bent didžiąja nuosavybės teise, nes kol Jonas statė namą, žmona dirbo, išlaikė vaikus, rūpinosi jais, kas yra Jono pareiga. Mes galim sutarti, kad Jono namas priklauso Petrui, nes pastatytas ant jo senoliams pastatytos žemės, kuri buvo nusavinta, atėjus komunistams. Mes galim sutarti dėl daugelio dalykų…
Nuosavybės teisė paprastai įtvirtinama įstatymu, tačiau įstatymai yra dar netvaresnė susitarimo forma nei bendras visuomenės požiūris į nuosavybės formą. Įstatymus kuria paprastai visuomenės mažuma, esanti valdžioje.
Daug tvaresnis nuosavybę įteisinantis faktorius visais laikais buvo jėga. Jei esi stiprus, pareiški savo teisę į kažką ir niekas neišdrįs tam pasipriešinti, o, jei ir pasipriešins, bus sulygintas su žeme.
Jau šiame įraše užsiminiau apie bendrą nuosavybės formą socialistinėje retorikoje. Paradoksalu, tačiau tokia nuosavybės forma yra pati netvariausia, nes tai, kas bendra, t.y., visų, realiai yra nieko, o juk niekas negali neturėti šeimininko.
Turbūt puikiausias pavyzdys, kaip gimsta nuosavybės teisė – vaikai darželyje. Ten esantys žaislai priklauso darželiui – taip supranta tėvai. Tačiau vaikams tai, kas yra bendra, visai nereiškia, jog yra bendra. Tai vienas, tai kitas pareiškia draugams, kad šita lėlytė, mašinytė ir t.t. yra jo. Neduoda… Nesidalija…
Darželyje vaikai mokomi dalytis. Paradoksalu, bet šio įgūdžio jiems gyvenime visiškai nereikia, nes pati žmogaus prigimtis užprogramuota savintis.
Grįžtant prie susitarimo, jeigu apie tai pagalvotų daugiau žmonių, susidarytų kritinė masė, nusprendusi, kad Lietuvos turčiai pasisavino tai, kas aniems nepriklauso ir… reikia viską išsidalinti sau… Maištas! Revoliucija! Košmaras!
Galbūt todėl mūsų visuomenėje turtas, privati nuosavybė yra laikomi vertybėmis. Turi dirbti, kaupti turtėti, kad turėtum. Priešingu atveju, esi ubagas, lodorius, netikėlis. Ir ne todėl, kad nedirbi, neuždirbi, o todėl, kad neturi.
Sukuriamas psichologinis spaudimas, kad žmonės nesukiltų, nepareikštų savo teisės į nuosavybę. Vietoj to aniems užkraunamas savigailos ir savigriaužos jungas. Štai kodėl privati nuosavybė – visuomenės vertybė: niekam nereikia nuolatinio konflikto, siekiant įgyti ir išlaikyti turtą.
