Frustracija dėl trąšų
Kai man paklausus mūsų rinkodaristės, koks yra mūsų produkto išskirtinumas, ką mes ten tokio siūlome, ko negautų kitur, kokią naudą mes suteikiame klientui, ši man pradeda vardinti trūkumus, tada aš suprantu, jog visgi rinkodaroje visiškai nesigaudau… O gal tiesiog nesugebu paklausti, kodėl mūsų siūlomas produktas, įskaitant visus trūkumus, visgi yra naudingas ir reikalingas?.. Juk nenueisiu pas klientą ir nesakysiu, jog pas mus šūdas, bet pirkite iš mūsų, nors šūdą gausite!
Ne, aš puikiai suprantu, kad klientui meluoti nevalia. Taip, aš žinau, kad „šūdą“ parduoti sunku. Tačiau net ir šūdas kažkam gali būti naudingas – jis juk trąša! Man nereikia sekti istorijų, koks sunkus rinkodaristės darbas nuolat klientams sakyti, kad netrukus bus geriau… Aš tik noriu žinoti, kodėl mūsų šūdą iš viso verta pirkti…
Kušplaukių dilema
Užvakar teko pasėdėti Vilniaus picerijose – „Čiliake“ ir „Džiaze“ kažkur pakeliui į autobusų stotį. Bekalbant prisiminiau neseniai skaitytą straipsnį kažkur, kad greito maisto restoranų statistinis lankytojas per metus vidutiniškai „štatuose“ suvalgo kažkokį tai kiekį kušplaukių! Picerija – tai lyg ir greito maisto užkandinė… Taigi, pradėjome mąstyti apie tikimybę rasti plaukų maiste mūsų viešojo maitinimo įstaigose.
Žinoma, nesu itin dažnas valgyklų lankytojas, nes ir pats mėgstu gaminti, ir žmona tai daro nuostabiai… Vis dėlto ne todėl nusprendėme, kad kušplaukiai negresia – šių picerijų niekaip neišėjo pavadinti greito maisto užkandinėmis.
Lietuviškas Koperfyldo variantas
Dažnas yra girdėjęs apie magiškus triukus, kaip pradanginami žmonės, pastatai, traukiniai, statulos ir t.t. Kartais tai nesusiję su magija ar kitais triukais… Teko girdėti, apie „pamestus“ traukinius, dingusius laivus… Net lėktuvai dingsta! Va, sakoma, kad muitinėje ir pašte labai daug visko sugeba pradingti…
Girdėjau praktiškai iš filmo, bet realią tikrame gyvenime tikrų žmonių istoriją apie tai, kaip pradangino lėktuvą… Lietuviškasis Ostapo Benderio variantas sumąstė „biznį“ – čarterinius skrydžius į Azijos platybę! Laikais, kai dar nebuvo internetų, skraidindavo išnuomotu lėktuvu iš baltarusių į tolius. Kažkaip susiveikė kažkokius tai kodus, ar šaukinius – to tai iki galo nesupratau – ir Sibiro platybėse pakeisdavo lėktuvo tapatybę į vieno skrendančio LoL’o. Su visais gražiai atsiskaitydavo, tik va siauraakių žmonių kraštuose jo jau nebebūdavo – po pusės metų atkeliaudavo reikalavimai susimokėti dabar jau bankrutavusiam oro vežėjui… Gaudyk vėją laukuose, taip sakant.
„Chaliavas kompas“
Kažkaip prisiminiau, kad vienas pagrindinių mobiliojo ryšio bendrovių ginklų konkurencinėje kovoje su fiksuotuoju „Lietkabeliu“ buvo – nemokami telefonai, jei litą galima laikyti kaina. Ne, tiesiog sudarai sutartį kažkokiam tai metų skaičiui, gauni telefoną ir tampi mobiliu. Fiksuotas – rūko!
O va, kažkodėl Interneto tiekėjai to nepadarė… Logika, kad kompiuteris be Interneto – ne kompiuteris, čia netinka. Telefonas be ryšio dar didesnis niekas!!! Na, gerai, dabar jau bent fotoaparatas… Kita vertus, „pirkti kompiuterį ir gauti internetą pusmečiui“ visgi ne tas pats, kas „pirk Internetą ir gauk kompą už litą“…
Vaikas univermage
Čia kažkada rinkodaristai aiškino, jog prekių išdėstymas lentynose parduotuvėje yra viena geriausių pardavimus skatinančių priemonių. Murmėjo kažką, jog prie kasų, kur susidaro eilės, labai gerai sudėti tokius – „imi nesusimąstes ir įsidedi į krepšį, nors nereikia“ – variantus, kurie verstų elgtis spontaniškai ir neapgalvotai.
Visiškai nesiginčiju, kad tai veiksminga, bet prekybcentriai padarė milžinišką klaidą – kokio velnio prie kasų grūsti visokius vaikiškus žurnalus, žaisliukus ir t.t.?! Taip, aš suprantu ir iš patirties žinau, kad vaikas pamatys, užsinorės… pradės zirzti, kriokti, rėkti, klykti, šaukti, o visiems atrodysiu kaip Hitleris, o ne tėtis, jei nenupirksiu… Šį kartą nupirksiu, bet kitą kartą pagalvosiu labai labai LABAI gerai, ar vestis vaiką į parduotuvę, kur šalia šiaip bendro šurmulio, laikimo prie kasos, vaiko užgaidų tenkinimo dar turiu atlaikyti smerkiančių akių žvilgsnių ataką ir vaiko keliamą isteriją. Tikrai jau vardan duonos ir pieno eisiu vienas, o ir nereikės pirkti papildomai saldainiukų, sausainiukų, jogurtukų, šokoladukų ir kt., kurių ir šiaip užsinori vaikiškos akytės, kurioms dažnai neįmanoma atsispirti.
