Pažinimas įtakoja mūsų elgseną! Vo, blyn, naujiena!
Kita vertus, šia prielaida vadovaujasi nemažai kognityvizmo šalininkų, teigiančių, jog mąstymas, kuris įtakotas pažinimo, kuris įtakotas patyrimo, kuris įtakotas gyvenimo, kuris įtakotas aplinkos, kuri įtakota elgsenos, kuri įtakota emocijos, kuri įtakota mąstymo ir t.t., tiesiogiai įtakoja jausmus, per kuriuos įtakoja ir elgseną.
Šioje vietoje galima paimti paprastą modeliuką: paliko mergina (vaikinas) —–> depresucha! Kognityvizmo šalininkai tai aiškintų pagal schemutę, jog atsiranda praradimas, kuris sukelia suvokimą, mintis, kurios virsta savidestrukcinėmis ir veda prie depresijos per suvokimą, kad esi niekam tikęs lovoje…
Taip jau yra kognityvistų tarpe, kad jie mąstymą sudeda į žodinį algoritmą, todėl terapija (kognityvinė terapija) modeliuojama žodžių, kuriuos „ligonis“ sako sau, ar net jų prasmių pakeitimu. Štai čia jau galima pamėginti atsekti ryšį tarp neurolingvistinio programavimo (masėse žinomo labiau kaip NLP, nors ne kiekvienas tai iššifruoti sugeba) ir kognityvizmo teorijos.
Taigi, kognityvistai kalbą suvokia kaip mąstymo algoritmą ir dekonstruodami patį algoritmą siekia įtakoti elgseną terapiniais tikslais. Tai prieštarauja biheivioristiniam kalbos suvokimui, kuris neigia kalbą kaip mąstymo algoritmą (šalia neigia ir patį mąstymo procesą kaip nepagrindžiamą jokiais moksliniais būdais – žr. B.F. Skinner darbus) ir pateikia ją kaip įgytų refleksų rinkinį.
Kaip pavyzdį kraštutinio biheivioristinio kalbos vertinimo galima pateikti vaiko įsisamoninimą, kad „niam niam“ patenkina maisto poreikį. Ką tik gimęs vaikas juk nežino žodžio „niam niam„, bet jam bečiulpiant krūtį dažnai kartojami tėvų „niam niam“ sukuria refleksą, sąlygojantį, jog be baubimo tikslą galima pasiekti mažiau varginančiu „niam niam“ pareikalavimu.
Paradoksalu, bet čia slypi ir prielaida sukritikuoti bihevioristinį požiūrį (ką ir padarė tūlas N. Chomski – generatyvinės gramatikos kūrėjas), nes pats kalbos atsiradimo ir formavimosi principas yra generatyvinis, atrandant naujus žodžius, jų konstrukcijas, suteikiant joms prasmes.
Iš vieno žodžio ir priskirtos prasmės gimsta sudėtinės konstrukcijos, kurios, nagrinėjant vaikų vystymąsi, jų socializaciją, ilgainiui įrodo mąstymo kaip kalbinės funkcijos egzistavimą. Dar daugiau, vertinant atskiro vaiko raidą, galima matyti, kad pradiniame vystymosi etape kiekvienas atskiras individas sukuria savitą ženklų sistemą, kuri tampa jo kalbos išraiška.
Tik socialinio ryšys tą kalbą susistemina, įgalindamas vaikų ir tėvų, vaikų ir vaikų, tėvų ir tėvų prasmių lobyną, kai skirtinguose socialiniuose institutuose (šeimoje, darželyje, mokykloje) ribota žodinė ekspresija atveria ištisus prasmių klodus.
Ar esate girdėję, kad geriausios draugės ar draugai sukurtų savo prasmių sistemą? Tiksliau savo kalbą! Tai vadinama kūryba… Ir tai yra akivaizdus mąstymo įrodymas!
Kūrybos, tuo pačiu ir mąstymo, ribojimas veda prie individo vystymosi stabdymo. O tai jau susiję su jo valdymu… Kalbiniu požiūriu kalbos kūrybos stabdymas ir susinimas veda prie jos nykimo ir mirties. Kitais žodžiais sakant, kalbos vartotojų debilizmo!
Kalbant apie lietuvių kalbą, išgyvenom polonizacija, rusifikaciją iš dalies dėl savo kūrybinio potencialo, sugebant lanksčiai laviruoti prasmių sistemoje ar net minimaliomis pastangomis paverčiant svetimkūnius slavizmus savais, pridėdami galūnę -as, taip plėsdami savą prasmių lobyną ir nesileisdami nususinami…
P.S. Šis įrašas nepretenduoja į mokslines aukštumas ir jokius kitus laurus bei liaupses – viską rašiau skaudančia galva ir sirguliuodamas, tad šio įrašo autorystę priskirčiau Gripui Gripauskiui.
P.P.S. Jei puons Ruokiškis (nu tas, kur apie kalbu daug ruokoun!) sumislytų pseudomuokslinę pseudokonferenciją surengt apie Mickų Aduomielį un kitus Kalbauskius, tai Gripauskių Gripuks tuokį praniešimą miegintų surezgt.
P.P.P.S. Smegenų audra ateina netikėtai ir planuotas įrašas apie vieną, pavirsta įrašu visai iš kitos operos…
