Laikais, kai internetai sutelkę dėmesį į actą, o likusi visuomenės dalis veikiausiai klausia, ko nori mergaitė… Šiais laikais nebėra vietos žemėje senukams! Tpfu, parašiau kažką visai ne į temą.
Grįšiu prie acto – taip, internetai sutelkė dėmesį į actą, tačiau žmonės, kurie nieko neišmano kariniuose reikaluose, tvirtina, jog geras generolas visada paraleliai organizuoja kelis manevrus: vieni bus „nurašyti“ kaip diversija, kiti pasieks tikslą ir sunaikins taikinį. Bet kuriuo atveju, generolas pasieks galutinę pergalę. Tačiau aš apie tai nieko neišmanau ir, kaip pasakytų vienas žymus tinklaraštininkas, tesu tik kažkoks meškiukas…
Čia aš ne apie tai. Būsiu nemadingas ir nepopuliarus, nesvarbu, kad stilingas (apie tai gal ryt ar poryt), ir rašysiu apie pievas – valstybinio turto privatizavimus visokius. Taip, senos, pabodusios visiems istorijos, bet viena yra apie jas skaityti žiniasklaidoje, o visai kas kita – stebėti iš arti.
Pasakysiu, kad valstybė turto dar turi. Kažkur yra skaičiukai net, bet neieškosiu čia, nes temai tai nėra svarbu. Tiesiog valstybė turi turto. Gal kurią dieną neturės, nes viskas bus privatizuota, bet kol kas turi. Taigi, dabar aprašysiu vieno valstybės objekto privatizavimo istoriją papunkčiau ir ne labai literatūriškai:
- Pirmiausia, veikiančiai įstaigai reikia „užraukti“ valstybinį finansavimą, motyvuojant krize, neefektyvumu ir t.t. Čia tam, kad įstaiga pajustų lėšų trūkumą…
- Po viso to, jei įstaiga kažkaip kvėpuoja, reikia ją dusinti, pašalinant senąją vadovybę, motyvuojant neefektyviu valdymu ir pan. Šioje vietoje geriausia į atsilaisvinusią kėdę paskirti savą, nes galima prašauti pro šalį, paskyrus prašalaitį. Pastarasis, gali paaiškėti, yra idealistas, tikintis, jog valstybė iš savo turto gali gauti naudos…
- Kitas etapas – įstaigos dalies turto, kurio remontui kažkokia forma įstaiga paėmė paskolą, atidavimas savivaldybei ar kokiai kitai įstaigai ar įmonei neatlyginamai visuomenės poreikiams tenkinti. Žinoma, paskolos naštą būtina palikti ankstesnei įstaigai.
- Toliau įstaiga vėlgi parceliuojama, atimant po kažkurią dalį kaip nereikalingą. Galiausiai vertingiausia dalis, kuri, žinoma, irgi atnaujinta viena ar kita forma perduodama Valstybės turto fondui privatizavimui, nesvarbu, kad iš tos dalies valstybės įstaiga gauna šiokią tokią naudą. Kaip minėjau, paskolų našta paliekama tai pačiai įstaigai.
- Likusi įstaiga skaidoma į dvi dalis – gerąjį banką ir blogąjį. Tpfu, čia apie „Snorą“! T.y., skaidoma į kažką ir skolas, pervadinant tai AB (be „M“ raidės viduryje). „Gerasis“ AB „pa pigiajski“ parduodamas, nes krizė, o blogasis, prislėgtas skolų naštos… bankrutuojasi…
- Likučius už kokį litą perleidžiame draugams ir giminėms, prieš tai skyrę paramą skolų padengimui – toks gelbėjimo planas…
Žinoma, aš kaip filatelistas naiviai suprantu, kad kolekcija yra vertingesnė už vieną jos pašto ženklą. Tik ministerijų funkcionieriai kitaip vertina – dalis visada brangesnė už visumą. To jie išmoko pardavinėdami kontrabandinius „cizus“: viena cigaretė iš „pačioko“ brangesnė nei viena cigaretė „pačioke“, o „pačiokas“ – jis brangesnis už bloką. Už viso to slypi interesai… Už visko jie slepiasi!
Va, prisimenu, prie ankstesnio ūkio ministro interesų grupės (nekalbu apie plačiai žinomas) privačiuose pokalbiuose minėjo, kad ūkio ministras – „dalbajobas“, o ministerijos klerkai – „imbicilai“. Prie šio ministro jau kitos grupės kalba, kad anas tik ir stengiasi vardan konservatoriams palankių subjektų gerbūvio…
Buvęs Palangos meras irgi susipyko su FNTT… Nežinau, kokie interesai po tuo slepiasi, bet žinau vieną – ką žmonės kalba… O jie sako, jog pastarasis čia padarė viską, ką galėjo savo verslo labui, todėl patraukė toliau į plačiuosius politikos vandenynus. Įdomu, kuo nusikalto FNTT, nors liaudyje „mentai“ lieka „mentais“… Tik kai kurie kalba, kad ministras sės… Gal jie teisūs? Metus jie taip kalbėjo apie kitą veikėją vietinėje kredito unijoje ir…
Ai, bet kuo daugiau į mišką, tuo daugiau medžių. O vat obuolių actą, praskiestą vandeniu, sakė, gerti sveika – padeda virškinimui ir šlakus išvalo…
