Dalius ne per seniausiai palietė temą, apie kurią jau kuris laikas galvoju ir kasdien, savo nusivylimui, įsitikinu, kad viskas yra daug problematiškiau… Tik apie tai įrašo pabaigoje.
Pradėsiu nuo to, kad Dalius aprašė iš kliento pozicijos – turi poreikių, turi pinigų, kreipiasi į įmones ir mato – krizės nėra! Nerūpi niekam aptarnauti vartotoją, patenkinti jo poreikius, kuris netgi mokus! T.y., pasiryžęs sumokėti ir žino konkrečiai, ko nori ir ko reikia! Tai ne šiaip atvejis – „aš nežinau, ko noriu, bet jūs man padarykit“…
Kaip sakoma, jei yra pinigų, atsiras, kas juos pasiima… Taigi, nors Dalius gyvena toli – mano gimtajame mieste, kur mano darbovietės paslaugų teikimo aprėptis nesiekia, bet pasiryžau pasiūlyti savo paslaugas…
Esmė, kad mūsų įmonė bendradarbiauja su kita įmone, galinčia padėti Daliui – mes kartais tarpininkaujame jiems, gaudami tam tikrus komisinius. T.y., gauname palankią kainą, uždedame nedidelį procentėlį ir atiduodame produktą kaip savo.
Daliaus atveju net būčiau apsiėjęs be antkainio – juk žinomas tinklaraštininkas… Jei viskas gerai, gal dar reklamėlę kokią padarytų (antireklamą tai drąsiai daro)… Vdrug, taip ir mano įmonėlė atplauks į žydruosius vandenynus… Tpfu, žaliąjį Kauną!
Tpfu dukart! Juk žiema!!! Nesvarbu…
Taigi, kreipiausi sakė, kad atsiųs visas kainytes vakar. Vėliau žadėjo šiandien, bet dar nėra… (Gal bus iki vakaro, bet jau matau, kad ateity klientams reiks sakyti, kad už savaitės susisieksim – vis rezervas…) Sunku paskaičiuoti? Tikrai ne!
Prieš tai buvo situacija su kitu partneriu. Mes atstovaujam juos šiame regione, ateina žmogus, prašo jų produkto, mes turim kainytes, bet senas – žadėjo atsiųsti jau gerokai anksčiau, bet neatsiuntė!
Blyn, mes juk partneriai! Atstovaujame jiems! Finansiškai iš to nėra mums naudos! Tiesiog draugystės vardan… ir per jų nesugebėjimą atsiųsti mums kainų mes atrodome kaip diletantai…
„Dabar negalim pasakyti, kiek kainuos, tuoj paskambinsiu. Na va, žadėjo atsiųsti kainytes šiandien, tai ateikit rytoj. Ne, žinokit dar neatsiuntė, tuoj paskambinsim,. Klausykit, mes paskambinsim Jums ir pasakysim. Na ne, dar nežinom kainyčių. Paskambinsim patys.“
Po savaitės:
„Na va, žinau, kiek kainuoja… Ai, jau nereikia?! Radot! Na, tai smagu tada.“
Pasakyk, kas tavo partneriai, pasakysiu, kas tu…
Tik tai ne vienintelis pavyzdys. Buvo ir su kitu tiekėju panašiai. Ir dar kitu. Dar kitu…
Pinigų visiems reikia vakar, darbas bus… kada nors…
Kažkada diskutavau su vienu žmogum (na, su ateiviais iš kosmoso nelabai ir padiskutuosi, tad to nepavadinsi diskusija – tiesiog buvo pasidalinta savo pastebėjimais)…
Jo manymu, Lietuva per pastaruosius metus prarado šį tą svarbaus. Gal tai susiję su emigracija, kai geriausia ir produktyviausia darbo jėgos dalis ėmė triūsti užsieniuose (lietuviai šiaip labai vertingi darbuotojai, nes dirba kokybiškai, noriai ir viską padaro laiku – tokia vieno pažįstamo užsieniuose nuomonė, kurio įmonė įdarbino nemažai lietuvaičių)…
Tiesiog, buvo pastebėta, kad iš vokiško laiko suvokimo modelio – tikslumas, punktualumas – Lietuva perėjo į itališką, kurio esmė „kada nors“. Niekas nebesilaiko terminų!
Ar tai iš kitų tingėjimo, požiūrio, ar, velniai žino, ko kito, bet paskutiniu metu su noru viską padaryti laiku per protingą terminą jaučiuosi vienišas…
