Gyveno kartą žvejys ir jo boba. Anksti keldavosi rytais žvejys, prie jūros eidavo ant Palangos tilto stintų gaudyti. O kai stintos nekibdavo, tai koks bučiokas vistiek užkibdavo. Paskui žvejys laimikį vytindavo, marinuodavo, rūkydavo, sūdydavo ar kaip kitaip paruošdavo. Bobai neduodavo, nes juk jokia boba nemoka tvarkytis su žuvimi – taip manė jis. Tačiau žuvį šviežią ar paruoštą jis duodavo bobai ir liepdavo nešti turgan ir parduoti, kad galėtų prie žuvies dar nusipirkti visko, ko tik širdelė užsigeis: duonos, alaus bambalinio, degtinėlės žvejybai, saliarkos ir t.t.
Taip ir sėdėdavo boba turguje, išsiėmusi kokį tai verslo liudijimą. Žuvimi prekiavo diena iš dienos. Ne apie tokį gyvenimą svajojo. Juk aukštąjį baigusi. Dabar vergauja savo žvejui. Turguj sėdi. O vat taip norisi nusipirkti gražią suknelę, batelius prie jos ir pasivaikščioti šalia ponių iš tolimojo Magadano per Basanavičiaus alėją.
Vieną gražią dieną prie bobos priėjo socialistas:
– Klausyk, gražuole, ką čia veiki tokią karštą vasaros dieną? Negi dirbi? Turbūt žvejo boba būsi, ar ką? Gal klausyk, mesk tu tą savo žveją, kuriam vergauji ir eime su manimi į Basankę. Aš tau suknelę, batus padovanosiu ir dar rankinę pridėsiu.
Žiūri boba, o socialistas toks gražus, tiesus – tikras Paleckiukas, bet gražesnis. Na, nebūna juk taip viskas kaip pasakose – boba tai su aukštuoju, supranta kažką. Kilo bobai nuojauta negera…
– Pala, jei eisiu su tavim, tai iš kas tau iš to?
– Man? Na, krušiu tave pro visus galus ir savo seksualinį geismą slopinsiu, tinka? – su pasitenkinimu iškošė pro savo ūsą socialistas.
– Na, gal ir nieko, vistiek mano žvejys seniai prie manęs neprisilietė, nors dėl to aš džiaugiuosi – smirda anas žuvimi, kontrabandinėmis cigarėtėmis, bambaliniu alumi ir šiaip kažkuo. Bet klausyk, mielasis, o iš ko mes gyvensime?.. – nusidyvavo boba.
– Na, pusė žvejo laimikio kaip ir mūsų būtų. Aš paimsiu mokesčių pavidalu savo pusę, tu savo ir mes abu puikiai gyvensime, kai parduosime žuvį! – džiaugsmingai tarė socialistas.
– O tai katras pardavinės, iš ko žvejys gyvens, kaip ans žvejyboje šildysis? Sušals vargšelis. Numirs. Kas tada žuvį gaudys? – įtarė klastą boba.
– Tu! – atsakė meiliai šypsodamasis socialistas.
– Tai, pala, aš dvigubai daugiau dirbsiu, į Basankę neišeisiu, dienos šviesos nematysiu, o tu dar ir kruši mane?! Valink, debile!!! – pasiuntė boba socialistą Peru kryptimi.
Kita dieną prie bobos prieina toks suktas liberalas. Girdėjo vakarykšti bobos pokalbį su vietos bomžų bendruomenės lyderiu, kursai prie vietinio larioko su „Monikutės dienomis“ rankose įprastai stovi. Priėjo liberalas ir tarė:
– Sveika, brangioji! Matau, dirbi, vergauji savo žvejui. Į rūbų krautuvę žvilgčioji per dienas. Svajoji apie kažką. Turiu tau pasiūlymą – eik ir nusipirk, kas patinka.
– Tai kad babkių nėra – viską, ką liepia žvejas, nuperku, likusius pinigus namo parnešu, man nebelieka… – virkavo boba.
– Tai žvejas tau pasako, už kiek parduoti?.. – pasidomėjo liberalas.
– Na taip… – mostelėjo abejingai boba.
– Ir tu už tiek parduodi? – tęsė liberalas.
– Na taip! – susierzino boba.
– Tai daryk verslą! Užsidėk antkainį – tai, kas viršaus, pasiliksi sau ir galėsi išleisti, kaip tinkama. – pasakė liberalas ir pasuko savo keliu.
– O, mintis! – apsidžiaugė boba. – Kas tu?! – pavymui šuktelėjo liberalui.
– Aš drabužinės savininkės vyras – siuvėjas Juzė Palangos. – atsakė atsigrįždamas liberalas ir nuėjo savo keliu.
Ir taip jie visi ilgai ir laimingai gyveno. Na, išskyrus socialistą, kuris ir nesiskundė, nes ant „Monikutės dienų“ konteineriuose knisdamasis susirinkdavo.
